Tuareg ralis 2010
-
mindaugasa vol.2
- Dievo treneris
- Posts: 13060
- Joined: 21 Jan 2008, 18:09
- Location: balsiai
- Contact:
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
-
gintaras13
- Ganerio lankytojas
- Posts: 700
- Joined: 01 Jul 2008, 15:38
- Location: Vilnius
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
Sveiki brangus MF radijo klausytojai. Pristumiu 2-a ralio diena
2010
2 diena
Prabundu anksti ir to priežastis kaip ir pereitais metais, musulmonų šventikų kvietimas maldai per garsiakalbius. Kol kas skamba egzotiškai. Nueinu pažiūrėti rezultatų ir lieku maloniai nustebintas, nes esu pirmas.
Nuotraukoje Stefano laimingas, kad motociklas nesudegė.
Tiesa, vakar galutinai apsisprendžiau važiuoti mėgėjų klasėje, bus kiek intrigos ir tikrai įdomiau lenktyniauti, šį sprendimą įtakojo ir priežastys apie kurias rašiau jau anksčiau. Orga (organizatoriai) sušaukia bryfingą ryte, tai reiškia tik viena, bus pokyčių.
Dėl aukšto vandens lygio neįmanoma pervažiuoti vienos upės ir papulti į startą. 40 km. važiuojam asfaltu, vėliau džipas palydi visus dalyvius kokia 20 km į starto vietą. Važiuoju tik keliu, kad ir dulka, kelias duobėtas, vingiuotas, bet kelias. Daugybė dalyvių nevažiuoja keliu, jie važiuoja bekele išilgai kelio. Netrukus pamatau sustojus keletą automobilių, kairėje pusėje ant šono saulėje deginasi motociklas, už jo guli sužeistas jo savininkas, susilaužė ranką ir šonkaulius, netikėtai pamatė plyšį, nedidelį visai, gal iki metro, pasimetė, mynė ant stabdžių, ralis baigtas. Dar toliau net trys motociklai sukrito į kitą plyšį, vienas kitam padeda ištraukti aparatus.Ar negali būti kvailiau, dar neatvykome į startą, o žmonės jau laužosi ir laužo techniką. Welcome to Moroco, bet mano nuomone čia ne Marokas kaltas, tai emocijos - didžiausias visų lenktynininkų priešas.
Tuareg ralyje geičio ruože startuojama po keturis dalyvius kas minutę. Prieš startą šnektelim su Stefano, jis nusiteikęs labai atsargiai važiuoti ir tikrai žada nesukt rankenos. Aš sau prisižadu viena, nelenksiu jokiu būdu, jei per dulkes nematysiu nors ir trumpos kelio atkarpos. Teisėjas lanksto pirštus penki, keturi, trys, du, vienas.. Startas, Stefano išsiveržia pirmas, tikrai išsiveržia, nes man pasirodė, kad dar vienas pirštas buvo neužlenktas. Dulka, važiuoju iš paskos, kelias sutvertas tokiems motociklams kaip mano, deja, laikausi sau duoto pažado, negaliu lenkt, nes dalies kelio nesimato. Pro mus pralekia keletas, kurie sau matyt pažadų nedalina, taip pat ir slovėnas Andriej, kuris laimėjo šį ralį. ....Kiek supykstu ant Stefano, nes jei nežadi sukt rankenos, atsargiai važiuoti, kam taip rauti į priekį ir kelt dulkes. Kaip yra taip yra, laikas nuo laiko turiu nuo prietaisų dulkes nubraukti, nes nebesimato skaičių, kuo toliau tuo blogiau juos matau ir kažko nebesuprantu, ar čia saulė taip stipriai šviečia ar kas čia vyksta. Gana ilgai taip važiuoju, kol „dešuto“ ranka perbraukt per akinius, toks įspūdis, kad kažkas tamsiam kambary atitraukė užuolaidas. Pasirodo, gali ir taip atsitikti, uždulkėjo akiniai, o aš valau prietaisus. Aplenkiu Stefano, jis sustojo ir tvarkosi GPS, prasideda kanjonai, kalnai pakalnės, posūkiai, navigacija darosi vis sudėtingesnė. Priekyje už išdžiūvusios upės matau keletą dalyvių, kurie mane aplenkė, visi sustojo ir nežino kur važiuoti. Pasimetu ir aš, legendoje pažymėtas kažkoks pastatas, pasuku link jo į dešinę, suprantu kad ne ten, lekiu atgal ir važiuoju teisinga kryptimi. Keli dar stovi, kiti jau nuvažiavo. Privažiuoju lemtingą vietą, legendoje parašyta Tacho 00, tai reiškia, kad turi nunulinti tachometrą, toliau 300 metrų ir status posūkis iš šiokio tokio kelio tiesiai į bekelę, kursas 140 laipsnių. Didžioji dauguma pravažiavo šį nusukimą, gal dėl to, kad nebuvo jokio prierašo sukti į bekelę ar panašiai. Patikrinu kursą, viskas atitinka, kažkiek matau ir kitų paliktų vėžių. Tokiais momentais didžiausia problema yra kiti pasiklydę dalyviai, tu gali kažkurį momentą pats suabejoti ir patraukti ten kur visi, todėl legendą reikia sekti visada nežiūrint į tai, kad kažkam seki iš paskos. Kelias vingiuotas per kalnus, finišas arti, gal 5-7 km., legenda atitinka, darbo dešinei rankai ir finišuoju. Šį ruožą kaip sužinojau vėliau pavyko laimėti 8 min. persvara. Stefano su Kšyštofu pasiklydo ir prarado daug laiko.
Asfaltas, deja, ralio sudėtinė dalis, visiems tenka jo paragauti. Jei maršrutas būtų sudarytas tik dykumom, bekele ar keliais be asfalto, serviso automobiliams būtų labai sudėtinga. Reineris ryte per bryfingą pranešė, kad jei mėgėjai važiuos greitai, tai į CP2 punktą suspės, jei nespės, bauda ne 2val. kaip visada, bet 30min.Taip yra todėl, kad mes startuojam išvažiavus profams, kažkur po valandos, tad šiandien dėl vėlyvo starto turime sukt rankenas pervažiavimuose, nes laiko normos liko nepakoreguotos.
Aš nenoriu pavėluot, bet kiek man sakė, asfaltu nerekomenduojama naudojant mousses važiuoti greičiau nei 100 km. per valandą. Taip ir darau, neužilgo mane aplenkia Andrej su savo KTM690, jo greitis tikrai virš 120km./h, nenori baudos, pagalvoju, tik kaip čia yra, jis tikrai važiuoja ne su kamerine padanga ir taip nuskuodė. Beje, atvyko jis ir gyvena kartu su kitu slovėnu, lenktynininku iš Dakaro elito, Miranu Stanovniku, tad manau žino ką daro.
Nuotraukoje Miran Stanovnik
Asfalto gal 40 km., dar susitinkam degalinėje, bet jis jau važiuoja toliau. Pagaliau vėl prasideda bekelė su daugybe Danger(pavojus), danger, danger legendoje. Kai studijavau legendą vakare, buvo trumpas aprašymas apie šį etapą, kad tai vienas gražiausių maršrutų Maroke, naudojamas ir Dakare, kai jis dar vyko Afrikoje. Grožis, sąvoka reliatyvi, enduristui tai teisingas grožis, nes kelias kartais šakojasi į kelis ir yra pilnas netikėtumų, didžiausi pavojai skersiniai grioviai po kelis iš karto. Mano tripmasterio tablo atsiranda dar vienas parametras, tai yra laikrodis, kurį laikas nuo laiko įjungiu. Suku rankeną tikra to žodžio prasme, Andrej dulkes matau gal už poros km. o gal jau ir ne jo, nes tiesiai matyti gana toli, o iš šonų kalnai. Tikrai gražu, tik nėr kada grožėtis. Mintys įvairios, spaudžiu kaip greičio ruože ir pats savęs klausiu, ar teisingai elgiuosi, čia juk pervažiavimas, bet laimėjau pirmą dieną, gerai pravažiavau šios dienos GR‘ą ir jei gausiu 30 min. baudos, galiu prarasti laiko persvarą. Kitas dalykas mano atveju važiuoti mėgėjų klasėje yra daug pavojingiau negu profų, nes aš save laikas nuo laiko pagaunu jau rimtai lenktyniaujantį, kas yra ir daugiau pavojinga. Maždaug įpusėjus įvyksta antras labai pavojingas nuotykis šiame ralyje. Legendoje matau Danger, viskas atitinka, pavojus pažymėtas iš karto dviejose vietose, sulėtinu greitį ir pervažiuoju dvi daubas, kurios skersai kerta visą kelią. Kadangi jos buvo dvi, tai pagalvojau, kad tai ir buvo tos Danger atžymos pažymėtos legendoje, deja, klydau. Kalu pavaras aukštyn, pavojus baigėsi, Honda kaukia ir staiga tokia pat baisinė ir plati duobė prieš nosį, šoku, pavyksta, 10m per mažai, kad stabdyti, nes išlenda kitas griovys, čia jau nelabai pavyksta, nebeužtenka pagreičio, galinis ratas kliūva už atbrailos kitoje pusėje. Gaunu tokį smūgį į pasturgalį, kad kojos pakyla aukščiau už vairą ir galvą. Atrodau lyg nerčiau nuo skardžio į vandenį, motociklas klaikiai susimėto, bet rankos laikosi vairo, negaliu patikėti, kad negriuvau.... Na ir prasideda, fristailininke tu sušiktas, asile nelaimingas, maža tau trūkusių raiščių, lūžusių kaulų, ką čia išdarinėji, garsiai šaukiu ant savęs. Žiūriu į legendą ir pats nesuprantu kas čia vyksta, tokie grioviai neatsiranda per dvi tris savaites, ir tada pamatau, kad atstumas tarp dviejų Danger atžymų berods 200m. Taigi, laikas perkrauti kompiuterį, pavadinimu galva ir padaryti išvadas. Tiesiog motociklas kartais klaikiai kratosi ir o žiūrėti į legendą gali labai trumpai, nepastebėjau. Pereitais metais gavau rimtą įspėjimą kopose, bet nesugebėjau to duoto ženklo suprasti, o vėliau skaudžiai nukentėjau. Reineris per bryfingą gerai pasakė, visi pasverkite savo galimybes, gal geriau gauti 30 min. baudos ir tęsti ralį, kuris tik prasideda. Taip nebelekiu, važiuoju labai greitai ir susikaupęs, bet nebelekiu, kelias visai sužvėrėjo, laikas nuo laiko atsiranda siurprizų. Priartėju vietą, kur yra prierašas laikytis dešinės, bet kairėje pusėje matau mojuojant porą vyrukų. Privažiuoju, griovys toks, kad jame gali arklys pasislėpti su visu raiteliu, čia yra dar vienas važiuotojas, kuris sėdi ant žemės ir jam matosi skauda, laaabai skauda, lūžusi ranka, o gal ir dar kai kas. Nuimu koordinates kaip ir reikalauja taisyklės, pabendraujam su jo kolegom, jie visi kartu, todėl nori likti, o kadangi nėra telefono ryšio, paprašo, kad praneščiau Orgai apie nelaimę, kas ir taip aišku. Prasuku legendą, iki CP2 dar apie 30 km.,20 ofroudo ir apie 10 asfaltu. Joo, geriau laikytis dešinės.. Važiuoju toliau, lenkiu vieną polaris bagį, o jis, kad duos aštriai į mano pusę, vos vos nesusidūrėm, trūko gal 10-20 cm.
Nuotraukoje vienas iš Polaris bagių ar kaip juos pavadinti.
Taip, sentinel(garsinė įspėjimo sistema naudojama FIM raliuose ir Dakare) Tuarege nėra. Išvažiuojant į asfaltą dar sutinku vieną vyruką, kuris laukia prie sankryžos, gal pravažiuos koks orgos automobilis ir taip galės pranešti apie nelaimę, kiek pabendraujam ir vykstu toliau. Neatsispiriu pagundai pažiūrėt į laikrodį, dar liko apie 7 min. iki laiko normos pabaigos CP2. Atvažiuoju laiku ir...... nėra CP2 punkto. Jo ieško gal 20 motociklininkų ir net keli automobiliai, niekas nieko nesupranta, kas čia vyksta. Grįžtu atgal už didelio tilto per upę ir klausiu policininkų kur visi važiuoja, jie parodo tą pačią kryptį kur ką tik buvau.
Praradau gal 15-20min. kol nebeliko nieko kito kaip važiuot ne pagal legendą, nes kažkas čia ne taip, o pagal kursoriaus rodyklę GPS. Kaip vėliau išsiaiškinom, buvo net 5 km. klaida legendoje. Pagaliau pranešu Orgai apie nelaimę ir perduodu koordinates. Sakau, praradau laiko dėl klaidos legendoje, bet mane patikino, kad baudos už tai nebus skaičiuojamos. Mano greičio kortoje įrašomas laikas, kurį praradau dėl matytos nelaimės. Kol tas susižeidęs vyrukas sulauks gydytojų, praeis mažiausiai valanda, o gal ir daugiau. Kitais metais vaistinėlę papildysiu vaistais nuo skausmo. Atvažiuoju į CP3 ir pamatau mūsų autobusiuką, duodu interviu Jolantai, kuri mane filmuoja, užkandu ir staiga nukrečia šiurpas, juk į CP3 atvykti irgi yra duota laiko norma.
Lekiu su greičio korta prie orgos..... pavėlavau 9 min. Siaubas, gėda ir nusivylimas. Tokios klaidos yra neatleistinos, kai čia esi jau antrą kartą. Asfaltu vykstu iki Mersugos, mane nuo baudos išgelbėjo tik tai, kad turėjau laiko rezervą, sutaupytą dėl įvykusios nelaimės. Grįžus atiduodu GPS, nes organizatoriai turi sutikrinti ar suteikta pagalba ir prarastas laikas yra tiesa. Iš karto kimbu į remonto rutiną, keičiu oro filtrą, pasikeičiu tepalus, išanalizuoju, susižymiu ir uždedu legendą. Grįžta Stefano su Kšištofu. Stefano piktas labai ir sako rašys protestą. Klausiu kas nutiko, abu su Kšištofu sako, kad legendoje pažymėtos nesąmonės, tikra tiesa sakau, bet orga žada už neatvykimą į CP2 punktą laiku neskaičiuoti tų 30min. baudos, dėl kurių vos galvos nenusisukau. Tačiau jie turi mintyse greičio ruožą, ta lemtingą vietą apie kurią jau rašiau. Sakau viskas ten buvo gerai, bet manimi Stefano netiki. Na, protestas, tai protestas. Ryt sunki diena, nes visa diena, virš 300 km. Nei vieno kilometro asfalto ir daug daug piktų ir aukštų kopų.
2010
2 diena
Prabundu anksti ir to priežastis kaip ir pereitais metais, musulmonų šventikų kvietimas maldai per garsiakalbius. Kol kas skamba egzotiškai. Nueinu pažiūrėti rezultatų ir lieku maloniai nustebintas, nes esu pirmas.
Nuotraukoje Stefano laimingas, kad motociklas nesudegė.
Tiesa, vakar galutinai apsisprendžiau važiuoti mėgėjų klasėje, bus kiek intrigos ir tikrai įdomiau lenktyniauti, šį sprendimą įtakojo ir priežastys apie kurias rašiau jau anksčiau. Orga (organizatoriai) sušaukia bryfingą ryte, tai reiškia tik viena, bus pokyčių.
Dėl aukšto vandens lygio neįmanoma pervažiuoti vienos upės ir papulti į startą. 40 km. važiuojam asfaltu, vėliau džipas palydi visus dalyvius kokia 20 km į starto vietą. Važiuoju tik keliu, kad ir dulka, kelias duobėtas, vingiuotas, bet kelias. Daugybė dalyvių nevažiuoja keliu, jie važiuoja bekele išilgai kelio. Netrukus pamatau sustojus keletą automobilių, kairėje pusėje ant šono saulėje deginasi motociklas, už jo guli sužeistas jo savininkas, susilaužė ranką ir šonkaulius, netikėtai pamatė plyšį, nedidelį visai, gal iki metro, pasimetė, mynė ant stabdžių, ralis baigtas. Dar toliau net trys motociklai sukrito į kitą plyšį, vienas kitam padeda ištraukti aparatus.Ar negali būti kvailiau, dar neatvykome į startą, o žmonės jau laužosi ir laužo techniką. Welcome to Moroco, bet mano nuomone čia ne Marokas kaltas, tai emocijos - didžiausias visų lenktynininkų priešas.
Tuareg ralyje geičio ruože startuojama po keturis dalyvius kas minutę. Prieš startą šnektelim su Stefano, jis nusiteikęs labai atsargiai važiuoti ir tikrai žada nesukt rankenos. Aš sau prisižadu viena, nelenksiu jokiu būdu, jei per dulkes nematysiu nors ir trumpos kelio atkarpos. Teisėjas lanksto pirštus penki, keturi, trys, du, vienas.. Startas, Stefano išsiveržia pirmas, tikrai išsiveržia, nes man pasirodė, kad dar vienas pirštas buvo neužlenktas. Dulka, važiuoju iš paskos, kelias sutvertas tokiems motociklams kaip mano, deja, laikausi sau duoto pažado, negaliu lenkt, nes dalies kelio nesimato. Pro mus pralekia keletas, kurie sau matyt pažadų nedalina, taip pat ir slovėnas Andriej, kuris laimėjo šį ralį. ....Kiek supykstu ant Stefano, nes jei nežadi sukt rankenos, atsargiai važiuoti, kam taip rauti į priekį ir kelt dulkes. Kaip yra taip yra, laikas nuo laiko turiu nuo prietaisų dulkes nubraukti, nes nebesimato skaičių, kuo toliau tuo blogiau juos matau ir kažko nebesuprantu, ar čia saulė taip stipriai šviečia ar kas čia vyksta. Gana ilgai taip važiuoju, kol „dešuto“ ranka perbraukt per akinius, toks įspūdis, kad kažkas tamsiam kambary atitraukė užuolaidas. Pasirodo, gali ir taip atsitikti, uždulkėjo akiniai, o aš valau prietaisus. Aplenkiu Stefano, jis sustojo ir tvarkosi GPS, prasideda kanjonai, kalnai pakalnės, posūkiai, navigacija darosi vis sudėtingesnė. Priekyje už išdžiūvusios upės matau keletą dalyvių, kurie mane aplenkė, visi sustojo ir nežino kur važiuoti. Pasimetu ir aš, legendoje pažymėtas kažkoks pastatas, pasuku link jo į dešinę, suprantu kad ne ten, lekiu atgal ir važiuoju teisinga kryptimi. Keli dar stovi, kiti jau nuvažiavo. Privažiuoju lemtingą vietą, legendoje parašyta Tacho 00, tai reiškia, kad turi nunulinti tachometrą, toliau 300 metrų ir status posūkis iš šiokio tokio kelio tiesiai į bekelę, kursas 140 laipsnių. Didžioji dauguma pravažiavo šį nusukimą, gal dėl to, kad nebuvo jokio prierašo sukti į bekelę ar panašiai. Patikrinu kursą, viskas atitinka, kažkiek matau ir kitų paliktų vėžių. Tokiais momentais didžiausia problema yra kiti pasiklydę dalyviai, tu gali kažkurį momentą pats suabejoti ir patraukti ten kur visi, todėl legendą reikia sekti visada nežiūrint į tai, kad kažkam seki iš paskos. Kelias vingiuotas per kalnus, finišas arti, gal 5-7 km., legenda atitinka, darbo dešinei rankai ir finišuoju. Šį ruožą kaip sužinojau vėliau pavyko laimėti 8 min. persvara. Stefano su Kšyštofu pasiklydo ir prarado daug laiko.
Asfaltas, deja, ralio sudėtinė dalis, visiems tenka jo paragauti. Jei maršrutas būtų sudarytas tik dykumom, bekele ar keliais be asfalto, serviso automobiliams būtų labai sudėtinga. Reineris ryte per bryfingą pranešė, kad jei mėgėjai važiuos greitai, tai į CP2 punktą suspės, jei nespės, bauda ne 2val. kaip visada, bet 30min.Taip yra todėl, kad mes startuojam išvažiavus profams, kažkur po valandos, tad šiandien dėl vėlyvo starto turime sukt rankenas pervažiavimuose, nes laiko normos liko nepakoreguotos.
Aš nenoriu pavėluot, bet kiek man sakė, asfaltu nerekomenduojama naudojant mousses važiuoti greičiau nei 100 km. per valandą. Taip ir darau, neužilgo mane aplenkia Andrej su savo KTM690, jo greitis tikrai virš 120km./h, nenori baudos, pagalvoju, tik kaip čia yra, jis tikrai važiuoja ne su kamerine padanga ir taip nuskuodė. Beje, atvyko jis ir gyvena kartu su kitu slovėnu, lenktynininku iš Dakaro elito, Miranu Stanovniku, tad manau žino ką daro.
Nuotraukoje Miran Stanovnik
Asfalto gal 40 km., dar susitinkam degalinėje, bet jis jau važiuoja toliau. Pagaliau vėl prasideda bekelė su daugybe Danger(pavojus), danger, danger legendoje. Kai studijavau legendą vakare, buvo trumpas aprašymas apie šį etapą, kad tai vienas gražiausių maršrutų Maroke, naudojamas ir Dakare, kai jis dar vyko Afrikoje. Grožis, sąvoka reliatyvi, enduristui tai teisingas grožis, nes kelias kartais šakojasi į kelis ir yra pilnas netikėtumų, didžiausi pavojai skersiniai grioviai po kelis iš karto. Mano tripmasterio tablo atsiranda dar vienas parametras, tai yra laikrodis, kurį laikas nuo laiko įjungiu. Suku rankeną tikra to žodžio prasme, Andrej dulkes matau gal už poros km. o gal jau ir ne jo, nes tiesiai matyti gana toli, o iš šonų kalnai. Tikrai gražu, tik nėr kada grožėtis. Mintys įvairios, spaudžiu kaip greičio ruože ir pats savęs klausiu, ar teisingai elgiuosi, čia juk pervažiavimas, bet laimėjau pirmą dieną, gerai pravažiavau šios dienos GR‘ą ir jei gausiu 30 min. baudos, galiu prarasti laiko persvarą. Kitas dalykas mano atveju važiuoti mėgėjų klasėje yra daug pavojingiau negu profų, nes aš save laikas nuo laiko pagaunu jau rimtai lenktyniaujantį, kas yra ir daugiau pavojinga. Maždaug įpusėjus įvyksta antras labai pavojingas nuotykis šiame ralyje. Legendoje matau Danger, viskas atitinka, pavojus pažymėtas iš karto dviejose vietose, sulėtinu greitį ir pervažiuoju dvi daubas, kurios skersai kerta visą kelią. Kadangi jos buvo dvi, tai pagalvojau, kad tai ir buvo tos Danger atžymos pažymėtos legendoje, deja, klydau. Kalu pavaras aukštyn, pavojus baigėsi, Honda kaukia ir staiga tokia pat baisinė ir plati duobė prieš nosį, šoku, pavyksta, 10m per mažai, kad stabdyti, nes išlenda kitas griovys, čia jau nelabai pavyksta, nebeužtenka pagreičio, galinis ratas kliūva už atbrailos kitoje pusėje. Gaunu tokį smūgį į pasturgalį, kad kojos pakyla aukščiau už vairą ir galvą. Atrodau lyg nerčiau nuo skardžio į vandenį, motociklas klaikiai susimėto, bet rankos laikosi vairo, negaliu patikėti, kad negriuvau.... Na ir prasideda, fristailininke tu sušiktas, asile nelaimingas, maža tau trūkusių raiščių, lūžusių kaulų, ką čia išdarinėji, garsiai šaukiu ant savęs. Žiūriu į legendą ir pats nesuprantu kas čia vyksta, tokie grioviai neatsiranda per dvi tris savaites, ir tada pamatau, kad atstumas tarp dviejų Danger atžymų berods 200m. Taigi, laikas perkrauti kompiuterį, pavadinimu galva ir padaryti išvadas. Tiesiog motociklas kartais klaikiai kratosi ir o žiūrėti į legendą gali labai trumpai, nepastebėjau. Pereitais metais gavau rimtą įspėjimą kopose, bet nesugebėjau to duoto ženklo suprasti, o vėliau skaudžiai nukentėjau. Reineris per bryfingą gerai pasakė, visi pasverkite savo galimybes, gal geriau gauti 30 min. baudos ir tęsti ralį, kuris tik prasideda. Taip nebelekiu, važiuoju labai greitai ir susikaupęs, bet nebelekiu, kelias visai sužvėrėjo, laikas nuo laiko atsiranda siurprizų. Priartėju vietą, kur yra prierašas laikytis dešinės, bet kairėje pusėje matau mojuojant porą vyrukų. Privažiuoju, griovys toks, kad jame gali arklys pasislėpti su visu raiteliu, čia yra dar vienas važiuotojas, kuris sėdi ant žemės ir jam matosi skauda, laaabai skauda, lūžusi ranka, o gal ir dar kai kas. Nuimu koordinates kaip ir reikalauja taisyklės, pabendraujam su jo kolegom, jie visi kartu, todėl nori likti, o kadangi nėra telefono ryšio, paprašo, kad praneščiau Orgai apie nelaimę, kas ir taip aišku. Prasuku legendą, iki CP2 dar apie 30 km.,20 ofroudo ir apie 10 asfaltu. Joo, geriau laikytis dešinės.. Važiuoju toliau, lenkiu vieną polaris bagį, o jis, kad duos aštriai į mano pusę, vos vos nesusidūrėm, trūko gal 10-20 cm.
Nuotraukoje vienas iš Polaris bagių ar kaip juos pavadinti.
Taip, sentinel(garsinė įspėjimo sistema naudojama FIM raliuose ir Dakare) Tuarege nėra. Išvažiuojant į asfaltą dar sutinku vieną vyruką, kuris laukia prie sankryžos, gal pravažiuos koks orgos automobilis ir taip galės pranešti apie nelaimę, kiek pabendraujam ir vykstu toliau. Neatsispiriu pagundai pažiūrėt į laikrodį, dar liko apie 7 min. iki laiko normos pabaigos CP2. Atvažiuoju laiku ir...... nėra CP2 punkto. Jo ieško gal 20 motociklininkų ir net keli automobiliai, niekas nieko nesupranta, kas čia vyksta. Grįžtu atgal už didelio tilto per upę ir klausiu policininkų kur visi važiuoja, jie parodo tą pačią kryptį kur ką tik buvau.
Praradau gal 15-20min. kol nebeliko nieko kito kaip važiuot ne pagal legendą, nes kažkas čia ne taip, o pagal kursoriaus rodyklę GPS. Kaip vėliau išsiaiškinom, buvo net 5 km. klaida legendoje. Pagaliau pranešu Orgai apie nelaimę ir perduodu koordinates. Sakau, praradau laiko dėl klaidos legendoje, bet mane patikino, kad baudos už tai nebus skaičiuojamos. Mano greičio kortoje įrašomas laikas, kurį praradau dėl matytos nelaimės. Kol tas susižeidęs vyrukas sulauks gydytojų, praeis mažiausiai valanda, o gal ir daugiau. Kitais metais vaistinėlę papildysiu vaistais nuo skausmo. Atvažiuoju į CP3 ir pamatau mūsų autobusiuką, duodu interviu Jolantai, kuri mane filmuoja, užkandu ir staiga nukrečia šiurpas, juk į CP3 atvykti irgi yra duota laiko norma.
Lekiu su greičio korta prie orgos..... pavėlavau 9 min. Siaubas, gėda ir nusivylimas. Tokios klaidos yra neatleistinos, kai čia esi jau antrą kartą. Asfaltu vykstu iki Mersugos, mane nuo baudos išgelbėjo tik tai, kad turėjau laiko rezervą, sutaupytą dėl įvykusios nelaimės. Grįžus atiduodu GPS, nes organizatoriai turi sutikrinti ar suteikta pagalba ir prarastas laikas yra tiesa. Iš karto kimbu į remonto rutiną, keičiu oro filtrą, pasikeičiu tepalus, išanalizuoju, susižymiu ir uždedu legendą. Grįžta Stefano su Kšištofu. Stefano piktas labai ir sako rašys protestą. Klausiu kas nutiko, abu su Kšištofu sako, kad legendoje pažymėtos nesąmonės, tikra tiesa sakau, bet orga žada už neatvykimą į CP2 punktą laiku neskaičiuoti tų 30min. baudos, dėl kurių vos galvos nenusisukau. Tačiau jie turi mintyse greičio ruožą, ta lemtingą vietą apie kurią jau rašiau. Sakau viskas ten buvo gerai, bet manimi Stefano netiki. Na, protestas, tai protestas. Ryt sunki diena, nes visa diena, virš 300 km. Nei vieno kilometro asfalto ir daug daug piktų ir aukštų kopų.
Dzūkų tankai nerūdija!
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
Specialus reportažas apie 3-ią dieną
2010
3 diena
Išaušo trečia ralio diena. Šioje vietoje, Mersugoje, gyvensim dar tris dienas, aplinkui milžiniškas aukštų kopų masyvas. Organizatoriai kiekvieną dieną skirtingai išdėlioja maršrutus. Labai patogu lydinčiam personalui, nebėra persikraustymo rutinos, jie gali pailsėti.
Šiandien nusprendžiu važiuoti su kamera ant šalmo. Šios minties autorius kiek žinau Stasys (Motodiada) su Palaima, teritorijos merginos man parodė kaip tai veikia. Vardan to filmo, šalmo snapelyje atsiranda net dvi skylės, reikia rimtai pritvirtinti, išbandom, veikia.
Nuotraukoje Myška deda kamerą
Greičio ruožas visa diena, tai yra nuo starto iki finišo virš 300km. Kadangi visą dieną nematysime asfalto, visos serviso mašinos turi atvežti kuro į CP3 kontrolės punktą. Iki jo Jolantai, Magdai ir Myškai su MB Sprinter teks važiuoti ne tik asfaltu, bet ir apie 20 km. dykumos keliais. Kšištofui rekomenduoju KTM’ui prisipilti pilnus bakus kuro, nes visko gali atsitikti ir busikas gali neprivažiuoti. Motociklai pasunkėja apie 40 kg. ir sveria daugiau nei 200 kg.
Nuotraukoje pasiruošimas priėš startą
Važiuojam į startą už 15 km. Viskas toje pačioje vietoje kaip ir pereitais metais, žinau ko galima tikėtis. Nusprendžiu taip, kamerą prieš startą įjungiu ir tegu ji birbia kol užteks baterijų. Labai norėčiau apie ją visai pamiršti, tik nežinau ar pavyks.
Startas, esu pirmam ketvertuke, už 500m. matosi slaptas punktas. Šios kopos neaukštos, bet su labai lakiu smėliu, vietomis jis gali tiesiog praryti priekinį ratą, o ilgiau pagazavus galima labai giliai įklimpti.
Nuotraukoje mažosios kopos
Jau imant trečią kopą, užsikasu viršuje, iškeliu galinį ratą, pastatau kiek į šoną ir stumdamas motociklą išsikapstau. Važiuoju prie slapto punkto, atsižymiu greičio kortą ir važiuoju toliau. Tokiom kopom teks važiuoti apie 7 km. Nuvažiavau gal 500 metrų ir... lekiu per vairą, o motociklas gražiai stovi pakrypęs į priekį kaip įbetonuotas, priekinis ratas nuskendęs smėlyje, net ašies nesimato.
Na va, medžiagos filmukui jau bus galvoju. Atsiklaupęs rankom kasu smėlį kaip vaikystėje, tik smėlio dėžė labai didelė ir žaislai velniškai sunkūs. Pešu savo kumelaitę iš spąstų, verčiu ant šono, traukiu už priekinio rato ir vėl keliu. Jeeeeeeetau kokia ji sunki su pilnais bakais.
Jolanta ir Magda dar laukia šilumos nes rytas.
Sriūbteliu vandens, kiek atsipučiu, kikas ir važiuoju toliau. Turiu pasakyti, kad važiuoju labai prastai, kažkaip neužtikrintai ir su savotiška baime, labai jau nesinori vėl užklimpti. Pereitų metų paskutinis skrydis manau irgi paliko ženklus ne tik kūne, bet ir smegeninėje. Randu dar vieną slaptą punktą, po truputį kopos žemėja ir pagaliau baigiasi. Vakar žymėdamas legendą padariau vieną klaidą, elektros liniją, kuri buvo svarbi kaip orientyras, pažymėjau tokiom pat spalvom kaip žymiu tacho 00, kai reikia nunulinti tachometrą. Kaip manot, ką padariau pamatęs atžymas? Ogi nunulinau tachometrą, ko daryti aišku nereikėjo. Už kelių šimtų metrų supratau apie klaidą, iš akies įvertinu atstumą, koreguoju tripmasterį, lekiu tolyn. Taip, žymėti reikia viską teisingai. Misore mačiau vieną žmogų, kuris turėjo pasidaręs labai gudrų įrenginį patogiai persukinėti ir žymėti legendą, tik jo žymėjimo būdas tikrai kėlė abejonių, nes jis vienodai žymėjo kiekvieną posūkį be išimties. Akys nebemato skirtumo ir naudos nedaug, iš kitos pusės padaryta investicija į įrenginį ir reikia jam duoti darbo, tai žmogus ir darbuojasi.
Horizonte jau matosi didžiuliai smėlio kalnai, per kuriuos irgi teks važiuoti.
Man šis etapas tikrai vienas gražiausių, nes nėra asfalto, tenka važiuoti per įvairias kopas, dykumas ir kalnus, kirsti porą oazių. Persiropštus per kopų virtinę, kai prasidėjo žemesni smėlio kalniukai, sugebėjau dar kartą perlėkt per vairą, tik šį kartą greitis buvo kiek didesnis, kai susmigo priekinis ratas, visas galas pakilo ir motociklas atsigulė ant šono. Linksmi batonėliai, pagalvoju ir dar filmuoja, visi pamatys kaip nemoku važiuot, yra kaip yra, reikia mokintis. Kopos baigiasi, atsižymiu CP2. Prasideda akmenuota dykuma su daugybe provėžų, važiuojama tik pagal kursą. Po to atsiranda kelias, minu visai smagiai, naviguoti sekasi puikiai, tiesa vienu momentu pamačiau krūvą automobilių ir pasukau prie jų. Pagalvojau koks slaptas punktas gal, o ten pasirodo kažkoks Gazele rallye, vienu žodžiu gazelių ralis. Sakydamas Gazelių, turiu omenyje antilopę, o ne rusų gamybos automobilį.
Automobiliams irgi nelengva
Legenda tokia pati kaip ir pereitais metais, atpažįstu kai kurias vietas, aplenkiu keletą dalyvių. Kirsdamas akmenuotą kanjoną užuodžiu keistą kvapą, ne tiek jau ir keistą, greičiau pažįstamą, labai primena tepalo. Sustoju ir matau, kad kažkas laša kairėje pusėje. Negaliu patikėti, negi ir vėl mažosios žvaigždudės riebokšlis ir vos ne toje pačioje vietoje kaip pereitais metais.... Privažiuoja dalyviai, kuriuos aplenkiau, sakau Geraldos autobusiuką kai pamatysit CP3, pasakykit, kad sugedau. Nusiimu šalmą, norisi trenkt jį į žemę, bet negaliu, kamera. Padedu šalmą taip, kad filmuotų, žiūrėkit galvoju, kaifuokit, kaip man sekasi, filmas kapiec 2. Gerai apžiūrėjęs matau, kad su žvaigžde viskas gerai. Ant pirštų užuodžiu benzino kvapą. Jaučiuosi kaip Nikulinas Šuriko nuotykiuose, kai suprato jog tai ne kraujas, o vynas, ramiau atsipučiu, tai tik benzinas, greičiausiai nuo labai stipraus kratymosi važiuojant per kanjoną, karbiuratorius pradėjo perpylinėti. Kad jau taip, tai gazujiem toliau. Paveju vėl tuos vyrukus, ženklais parodau, kad lyg ir OK viskas, surandu punktą slaptą ir lekiu toliau. Kai pastačiau motociklą, benzinas vis tik kažkiek lašėjo. Pereitais metais nuo šitos vietos jau važiavau labai lėtai, nes buvau beveik be tepalo ir apturėjau rimtą remontą. Dabar smagiai suku rankeną, reikia medžiagos juk filmui. Pakelyje sutinku vieną, kuriam benzinas jau baigėsi, sakau nepyk broli, mano motukui kuras laša ir dar nesu tikras ar gausiu CP3 pasipildyti. Labai ne kas, kai kažkam blogai ir negali padėt. Iš paskos sakau dar daug važiuoja, tikiuosi pagelbės. Šiame ruože labai daug kam baigiasi kuras. Atvažiuoju į CP3 ir negaliu patikėt savo akim, matau Kšištofą, jis registruojasi šalia manęs ir kaip ne keista, manęs nepažįsta. Pagaliau atpažino, pastebiu, kad jis kiek siūbuoja į šonus, veidas bordavas, kas reiškia, kad jo kraujo spaudimas dvigubai viršija slėgį padangose. Pan Kšyštof Coma? klausiu, tikrai taip, prisipažįsta, jestem w komie ir tyliu balsu nuleidęs akis kaip kokia vaidilutė taria, Gintai, aš nemoku važiuoti per kopas. Žodžiai trumpi kaip Armstrongo tarti mėnulyje, bet kiek daug jais pasakyta.. Tada klausiu kaip taip greit atlėkei, aš kūriau filmą televizijai, tai sukau rankeną nuo širdies, o tu startavai už manęs?? Neėmiau kelių punktų, tai greičiau ir atvažiavau, sako. Matau ir Stefano, tada suprantu, kad čia yra daugiau siurprizų...Stefano žvilgsnis toks, kad jame tiesiog parašytas žodis-vendeta- nėra mūsų service car su kuru. Stefano bakai faktiškai tušti, sakau pilk iš mano rezervo, bet jis šiaip taip išmeldė parduot orgos kelis litrus benzino. Vykstam toliau taip ir neužsipylę kuro, bet gerai tai, jog startavome su pilnais bakais, reiškia galime nuvažiuoti iki 400km., kuro turi pakakti. Nedaug nuvažiavus vėl reikia nerti į kopas. Stefano nulekia, aš grįžtu pas Kšištofą, nes jis sustojo. Kas nutiko klausiu, visiškai nebeturiu jėgų per jas važiuoti taria. Ranka parodau kryptį, kuria važiuodamas jis pasieks stovyklą. Kairėje pusėje kopų kalnynas, laikais dešinės, bet visą laiką turi matyti kopų juostą iš kairės ir neprabėgs nė 30 km., kaip būsi namie. Kšištofas žiūri į mane kaip į kosmonautą ir nesupranta iš kur aš žinau. Čia aš jau trečią kartą mielas mano drauge, sakau , yra tik du keliai, arba važiuojam kartu per kopas ralio maršrutu, arba vienas važiuoji namo, bet be kopų. Jis pasirenka kelią namo. Paspaudžiam rankas ir išsiskiriam.
Neriu į smėlį, reikia vytis Stefano, kurio jau nėra nė kvapo, kopos neaukštos, bet kaip visada piktos, nuvažiuoju gal 5-7 km., stabteliu ant vienos apsižvalgyti ir atsitinka tai, kas kartais atsitinka. Kaire koja tik priliečiu smėlio šlaitą, jis minkštas, prarandu pusiausvyrą, motociklas virsta žemyn, aš irgi. Puolu tempt, nes jis ratais aukštyn ir padarau labai neteisingą veiksmą, traukiu ne už priekinio rato, o už vairo kairės rankenos. Traukiu kaip reikiant, raumenys perpildyti adrenalino ir....vairas lieka rankose... Žiūriu ir netikiu savo akim, viskas laikosi tik ant stabdžių ir sankabos trosų. Pirmos mintys... mišios, esu juk greičio ruože ir gali būt taip, kad net ralis baigtas. Įdomus dalykas, visada pradžioje pagalvoju, kad užbaigti ralį iškyla grėsmė. Galvoje krūva padrikų minčių, jaučiuosi lyg gavęs su beisbolo lazda per kaktą. Susirikiuoju prioritetus, kas reiškia, jog pirma turiu pasirūpinti, kaip iš čia išsikapstyti. Marokas ne Marokas, jei iš po smėlio neišlystų vietiniai, pribėga porą berberiukų (Tuareg tautos atstovai), kuriuos mačiau už kelių šimtų metrų, abiems po kokius 7-8 metus. Jie stebi ralį. Lėkit sakau atgal ir pakvieskit ką nors, nes laikas nuo laiko matyti pravažiuojančių automobilių ir kitų dalyvių. Jie taip ir daro, bet kai mojuoja kitiems, niekas į juos nekreipia dėmesio, mojuoja juk jie dažnai .. Tada staigiai traukiu lauk šaudyklę, užtaisau ir šaunu, nes matau tarp kopų šmėžuojant automobilį. Neiššauna, kad ją kur galas, blogai įstačiau raketą, pataisau ir pliakšt, raketa išlekia. Taikiau ne į viršų o į mašinos pusę. Pamatė, nepamatė, nežinau, praeina ilgos sekundės..Brrrrrrrrrrrrr Brrr Brrrrrrrrrrrrrrr valiooooooooo atvažiuoja. Paaiškinu problemą, nuima koordinates, duoda vandens ir nuvažiuoja. Super, orga dabar jau žinos kur esu. Puolu į remontą. Nusivelku striukę, padedu šalmą taip, kad filmuotų, tas filmo kūrimas jau šiek tiek vargina. Kitais metais reiks paprašyti, kad Palaima pavažiuotų iš paskos užsisodinęs teritorijos merginas ant savo Afrikos, bus daug paprasčiau. Kaip koks chirurgas-ginekologas tvarkingai išdėlioju įrankius ir atsiklaupęs atidžiai apžiūriu savo pacientę, kuri patogiai guli išsitiesusi ant minkšto ir sauso smėliuko. Vienas vairo tiltelio varžtas tiesiog ištrauktas iš srėgių, o kitas nulaužtas. Tas kur ištrauktas, tai lyg pusė bėdos, tik tiltelio viduje srėgių kaip ir nebelikę. Tada suprantu, kad gal visai neblogai gavosi, jog tai įvyko tokiu būdu, nevažiuojant....
Tiltelio gilumoje dar matosi dalis nenaudotų srėgio vijų, pašalinu storą poveržlę ir sėkmingai pritraškinu vieną varžtą. Kitą pusę pritvirtinu su galingais 10mm pločio plastmasiniais užtempėjais, trik-trakais. Prakaitas žliaugia upeliais, laikas nuo laiko atsigeriu. Paėmus raktą, kuris ilgiau pagulėjo nejudintas, turėjau jį išmesti, nes taip įkaito, kad rankos bijo. Skubėdamas stipriai prasidrėskiau, kraujas nekreša ir rankos apsipila, visas išsiterliojau, teko vaistinėle pasinaudot. Visą tą laiką šalia manęs stovi du vyriokai, jie tikrai man padeda ir nėra įkyrūs. Jei kas nors nukrisdavo , tai savo mikliais pirštukais kaip mat sužvejodavo viską smėlyje. Šiek tiek pasikalbam, turiu pripažint, kad mano prancūzų kalbos žinios yra gana prastos, bet geresnės nei jų, jie viską supranta, bet nelabai kalba. Ateina laikas atsisveikint su mažaisiais draugais, aš dar skubiai kemšu energetinį batonėlį, jie prašo saldainių, aiškinu, kad čia toks brudas, ne saldainis, linkteli, kad suprato ir tada be jokių skrupulų parodo ženklą, lyg druską barstytų..Net juoktis pradėjau, norit pinigų? Ir čia įvyksta tiesiog scena Biblijiniais motyvais ..jis atidavė paskutinius, visus kiek turėjo..o turėjau 50 dirhamų, tai 5 eurai. Stebiu jų tamsias kaip angliukai akis ir matau, kokias jie deda nežmoniškas pastangas, kad jos neišsiplėstų iš nuostabos, kas mane labai pralinksmina.. Nusprendžiu važiuot ta puse, kaip parodžiau Kšištofui, tik dar keletą km reiks pasimalti tarp kopų, o vėliau pagrindas kietas. Esu pilnas abejonių ar išviso pavyks važiuoti. Tik užvedu variklį ir privažiuoja orgos žmogus su motociklu. Sakau apsitvarkiau ir galiu bandyt važiuot, bet nesu tikras ar atlaikys triktrakai. Kaip ne keista, jo telefonas veikia ir jis susiskambina su Reineriu, kad viską suderinta, nebūtų vokiečiai, pamanau. Man jie patinka, daug kas niurzga, bet man vokiečiai tikrai patinka. Sako su tokiu vairu važiuot pavojinga, reikia grįžt į CP3. Šito aš nenoriu, nes tada mano dienos rezultatams bus galas, nors ir dabar jau blogai. Sakau pabandom, aš žinau kelią ir kryptį kaip parvažiuoti. Sakau jam, kad nuo čia į vakarus už keleto kilometrų yra viešbutis Port D‘or, kuriame buvau prieš keletą metų ir esam čia daug važinėję. Pagal legendą važiuoti nenoriu rizikuot, nes per aukštas kopas irtis reikalingas greitis, gali blogai baigtis jei liksiu be vairo. Jis žiūri ir po ilgokos pauzės sako, gerai, pabandom. Nusprendžiu važiuot taip, kad laikau kiek įmanoma lygiau gazą tik su pirštais, o vairuoju tik kūno pagalba, nesukinėdamas vairo. Gaunasi visai puikiai. Prisimenu kažkieno mintį, kad visi motociklai važiuoja gerai, tik jiems nereikia trukdyti tai daryti. Išvažiuojam iš smėlio, sustojam, konstatuoju, kad viskas OK ir nusprendžiam vykti toliau. Prasideda vietinių iš molio drėbti pastatai, privažiuoja vaikinukas su mopedu ir pasisiūlo parodyti patį artimiausią kelią Mersugos kryptimi. Tegu lydi, blogiau nebus už tai jis prašo pinigų, kurių aš jau neturiu. Vokietukas su juo atsiskaitė. Keletą kilometrų jis palydėjo ir aš laimingai parvažiavau į stovyklą.
Remontas - ralio kasdienybė ir labai dažnai kasnaktybė , jei ne ką nors sulaužius, tai profilaktinis vis tiek neišvengiamas, bet su tuo susigyveni ir tai yra tiesiog normalus dalykas.
Labai padėjo Myška ir Stefano, kol keičiau padangas rytojaus King stage, oro filtrą, tepalą, legendą ir dar visokius menkniekius, Myška man sutvarkė vairą. Tikrai šaunus vyrukas. Tiesa, su Stefano nuėjome pas italus ir vienas man pardavė du aukso vertės varžtus, kurių jei nebūčiau gavęs, ralis būtų baigtas. Sumokėjau daugiau negu prašė, vis tik puikūs žmonės tie enduristai, nesvarbu kokios tautybės jie bebūtų.
Su mūsų servis komanda turėjome gana rimtą pokalbį, jie atvažiavo tik už valandos į CP3, kai mes jau buvom išvažiavę. Pasirodo kažkam reikėjo pagalbos, sugedo automobilis ar kas ten, bet jei žmonės sveiki ir turi vandens, kitų dalykų, tu negali palikt trijų savų žmonių dykumoje be kuro, tai manau gera pamoka visiems ateičiai.
Dar viena liūdna naujiena, filmas nepavyko, tiksliau visiškai neįsirašė. Jaučiuosi kaip idiotas, visą dieną galvojau, kad kalbu į kamerą, o pasirodo tik pats su savimi. Bet tai veikė labai raminančiai..
Rytoj King stage, labai sunki diena, pereitais metais man tai buvo paskutinė diena.
2010
3 diena
Išaušo trečia ralio diena. Šioje vietoje, Mersugoje, gyvensim dar tris dienas, aplinkui milžiniškas aukštų kopų masyvas. Organizatoriai kiekvieną dieną skirtingai išdėlioja maršrutus. Labai patogu lydinčiam personalui, nebėra persikraustymo rutinos, jie gali pailsėti.
Šiandien nusprendžiu važiuoti su kamera ant šalmo. Šios minties autorius kiek žinau Stasys (Motodiada) su Palaima, teritorijos merginos man parodė kaip tai veikia. Vardan to filmo, šalmo snapelyje atsiranda net dvi skylės, reikia rimtai pritvirtinti, išbandom, veikia.
Nuotraukoje Myška deda kamerą
Greičio ruožas visa diena, tai yra nuo starto iki finišo virš 300km. Kadangi visą dieną nematysime asfalto, visos serviso mašinos turi atvežti kuro į CP3 kontrolės punktą. Iki jo Jolantai, Magdai ir Myškai su MB Sprinter teks važiuoti ne tik asfaltu, bet ir apie 20 km. dykumos keliais. Kšištofui rekomenduoju KTM’ui prisipilti pilnus bakus kuro, nes visko gali atsitikti ir busikas gali neprivažiuoti. Motociklai pasunkėja apie 40 kg. ir sveria daugiau nei 200 kg.
Nuotraukoje pasiruošimas priėš startą
Važiuojam į startą už 15 km. Viskas toje pačioje vietoje kaip ir pereitais metais, žinau ko galima tikėtis. Nusprendžiu taip, kamerą prieš startą įjungiu ir tegu ji birbia kol užteks baterijų. Labai norėčiau apie ją visai pamiršti, tik nežinau ar pavyks.
Startas, esu pirmam ketvertuke, už 500m. matosi slaptas punktas. Šios kopos neaukštos, bet su labai lakiu smėliu, vietomis jis gali tiesiog praryti priekinį ratą, o ilgiau pagazavus galima labai giliai įklimpti.
Nuotraukoje mažosios kopos
Jau imant trečią kopą, užsikasu viršuje, iškeliu galinį ratą, pastatau kiek į šoną ir stumdamas motociklą išsikapstau. Važiuoju prie slapto punkto, atsižymiu greičio kortą ir važiuoju toliau. Tokiom kopom teks važiuoti apie 7 km. Nuvažiavau gal 500 metrų ir... lekiu per vairą, o motociklas gražiai stovi pakrypęs į priekį kaip įbetonuotas, priekinis ratas nuskendęs smėlyje, net ašies nesimato.
Na va, medžiagos filmukui jau bus galvoju. Atsiklaupęs rankom kasu smėlį kaip vaikystėje, tik smėlio dėžė labai didelė ir žaislai velniškai sunkūs. Pešu savo kumelaitę iš spąstų, verčiu ant šono, traukiu už priekinio rato ir vėl keliu. Jeeeeeeetau kokia ji sunki su pilnais bakais.
Jolanta ir Magda dar laukia šilumos nes rytas.
Sriūbteliu vandens, kiek atsipučiu, kikas ir važiuoju toliau. Turiu pasakyti, kad važiuoju labai prastai, kažkaip neužtikrintai ir su savotiška baime, labai jau nesinori vėl užklimpti. Pereitų metų paskutinis skrydis manau irgi paliko ženklus ne tik kūne, bet ir smegeninėje. Randu dar vieną slaptą punktą, po truputį kopos žemėja ir pagaliau baigiasi. Vakar žymėdamas legendą padariau vieną klaidą, elektros liniją, kuri buvo svarbi kaip orientyras, pažymėjau tokiom pat spalvom kaip žymiu tacho 00, kai reikia nunulinti tachometrą. Kaip manot, ką padariau pamatęs atžymas? Ogi nunulinau tachometrą, ko daryti aišku nereikėjo. Už kelių šimtų metrų supratau apie klaidą, iš akies įvertinu atstumą, koreguoju tripmasterį, lekiu tolyn. Taip, žymėti reikia viską teisingai. Misore mačiau vieną žmogų, kuris turėjo pasidaręs labai gudrų įrenginį patogiai persukinėti ir žymėti legendą, tik jo žymėjimo būdas tikrai kėlė abejonių, nes jis vienodai žymėjo kiekvieną posūkį be išimties. Akys nebemato skirtumo ir naudos nedaug, iš kitos pusės padaryta investicija į įrenginį ir reikia jam duoti darbo, tai žmogus ir darbuojasi.
Horizonte jau matosi didžiuliai smėlio kalnai, per kuriuos irgi teks važiuoti.
Man šis etapas tikrai vienas gražiausių, nes nėra asfalto, tenka važiuoti per įvairias kopas, dykumas ir kalnus, kirsti porą oazių. Persiropštus per kopų virtinę, kai prasidėjo žemesni smėlio kalniukai, sugebėjau dar kartą perlėkt per vairą, tik šį kartą greitis buvo kiek didesnis, kai susmigo priekinis ratas, visas galas pakilo ir motociklas atsigulė ant šono. Linksmi batonėliai, pagalvoju ir dar filmuoja, visi pamatys kaip nemoku važiuot, yra kaip yra, reikia mokintis. Kopos baigiasi, atsižymiu CP2. Prasideda akmenuota dykuma su daugybe provėžų, važiuojama tik pagal kursą. Po to atsiranda kelias, minu visai smagiai, naviguoti sekasi puikiai, tiesa vienu momentu pamačiau krūvą automobilių ir pasukau prie jų. Pagalvojau koks slaptas punktas gal, o ten pasirodo kažkoks Gazele rallye, vienu žodžiu gazelių ralis. Sakydamas Gazelių, turiu omenyje antilopę, o ne rusų gamybos automobilį.
Automobiliams irgi nelengva
Legenda tokia pati kaip ir pereitais metais, atpažįstu kai kurias vietas, aplenkiu keletą dalyvių. Kirsdamas akmenuotą kanjoną užuodžiu keistą kvapą, ne tiek jau ir keistą, greičiau pažįstamą, labai primena tepalo. Sustoju ir matau, kad kažkas laša kairėje pusėje. Negaliu patikėti, negi ir vėl mažosios žvaigždudės riebokšlis ir vos ne toje pačioje vietoje kaip pereitais metais.... Privažiuoja dalyviai, kuriuos aplenkiau, sakau Geraldos autobusiuką kai pamatysit CP3, pasakykit, kad sugedau. Nusiimu šalmą, norisi trenkt jį į žemę, bet negaliu, kamera. Padedu šalmą taip, kad filmuotų, žiūrėkit galvoju, kaifuokit, kaip man sekasi, filmas kapiec 2. Gerai apžiūrėjęs matau, kad su žvaigžde viskas gerai. Ant pirštų užuodžiu benzino kvapą. Jaučiuosi kaip Nikulinas Šuriko nuotykiuose, kai suprato jog tai ne kraujas, o vynas, ramiau atsipučiu, tai tik benzinas, greičiausiai nuo labai stipraus kratymosi važiuojant per kanjoną, karbiuratorius pradėjo perpylinėti. Kad jau taip, tai gazujiem toliau. Paveju vėl tuos vyrukus, ženklais parodau, kad lyg ir OK viskas, surandu punktą slaptą ir lekiu toliau. Kai pastačiau motociklą, benzinas vis tik kažkiek lašėjo. Pereitais metais nuo šitos vietos jau važiavau labai lėtai, nes buvau beveik be tepalo ir apturėjau rimtą remontą. Dabar smagiai suku rankeną, reikia medžiagos juk filmui. Pakelyje sutinku vieną, kuriam benzinas jau baigėsi, sakau nepyk broli, mano motukui kuras laša ir dar nesu tikras ar gausiu CP3 pasipildyti. Labai ne kas, kai kažkam blogai ir negali padėt. Iš paskos sakau dar daug važiuoja, tikiuosi pagelbės. Šiame ruože labai daug kam baigiasi kuras. Atvažiuoju į CP3 ir negaliu patikėt savo akim, matau Kšištofą, jis registruojasi šalia manęs ir kaip ne keista, manęs nepažįsta. Pagaliau atpažino, pastebiu, kad jis kiek siūbuoja į šonus, veidas bordavas, kas reiškia, kad jo kraujo spaudimas dvigubai viršija slėgį padangose. Pan Kšyštof Coma? klausiu, tikrai taip, prisipažįsta, jestem w komie ir tyliu balsu nuleidęs akis kaip kokia vaidilutė taria, Gintai, aš nemoku važiuoti per kopas. Žodžiai trumpi kaip Armstrongo tarti mėnulyje, bet kiek daug jais pasakyta.. Tada klausiu kaip taip greit atlėkei, aš kūriau filmą televizijai, tai sukau rankeną nuo širdies, o tu startavai už manęs?? Neėmiau kelių punktų, tai greičiau ir atvažiavau, sako. Matau ir Stefano, tada suprantu, kad čia yra daugiau siurprizų...Stefano žvilgsnis toks, kad jame tiesiog parašytas žodis-vendeta- nėra mūsų service car su kuru. Stefano bakai faktiškai tušti, sakau pilk iš mano rezervo, bet jis šiaip taip išmeldė parduot orgos kelis litrus benzino. Vykstam toliau taip ir neužsipylę kuro, bet gerai tai, jog startavome su pilnais bakais, reiškia galime nuvažiuoti iki 400km., kuro turi pakakti. Nedaug nuvažiavus vėl reikia nerti į kopas. Stefano nulekia, aš grįžtu pas Kšištofą, nes jis sustojo. Kas nutiko klausiu, visiškai nebeturiu jėgų per jas važiuoti taria. Ranka parodau kryptį, kuria važiuodamas jis pasieks stovyklą. Kairėje pusėje kopų kalnynas, laikais dešinės, bet visą laiką turi matyti kopų juostą iš kairės ir neprabėgs nė 30 km., kaip būsi namie. Kšištofas žiūri į mane kaip į kosmonautą ir nesupranta iš kur aš žinau. Čia aš jau trečią kartą mielas mano drauge, sakau , yra tik du keliai, arba važiuojam kartu per kopas ralio maršrutu, arba vienas važiuoji namo, bet be kopų. Jis pasirenka kelią namo. Paspaudžiam rankas ir išsiskiriam.
Neriu į smėlį, reikia vytis Stefano, kurio jau nėra nė kvapo, kopos neaukštos, bet kaip visada piktos, nuvažiuoju gal 5-7 km., stabteliu ant vienos apsižvalgyti ir atsitinka tai, kas kartais atsitinka. Kaire koja tik priliečiu smėlio šlaitą, jis minkštas, prarandu pusiausvyrą, motociklas virsta žemyn, aš irgi. Puolu tempt, nes jis ratais aukštyn ir padarau labai neteisingą veiksmą, traukiu ne už priekinio rato, o už vairo kairės rankenos. Traukiu kaip reikiant, raumenys perpildyti adrenalino ir....vairas lieka rankose... Žiūriu ir netikiu savo akim, viskas laikosi tik ant stabdžių ir sankabos trosų. Pirmos mintys... mišios, esu juk greičio ruože ir gali būt taip, kad net ralis baigtas. Įdomus dalykas, visada pradžioje pagalvoju, kad užbaigti ralį iškyla grėsmė. Galvoje krūva padrikų minčių, jaučiuosi lyg gavęs su beisbolo lazda per kaktą. Susirikiuoju prioritetus, kas reiškia, jog pirma turiu pasirūpinti, kaip iš čia išsikapstyti. Marokas ne Marokas, jei iš po smėlio neišlystų vietiniai, pribėga porą berberiukų (Tuareg tautos atstovai), kuriuos mačiau už kelių šimtų metrų, abiems po kokius 7-8 metus. Jie stebi ralį. Lėkit sakau atgal ir pakvieskit ką nors, nes laikas nuo laiko matyti pravažiuojančių automobilių ir kitų dalyvių. Jie taip ir daro, bet kai mojuoja kitiems, niekas į juos nekreipia dėmesio, mojuoja juk jie dažnai .. Tada staigiai traukiu lauk šaudyklę, užtaisau ir šaunu, nes matau tarp kopų šmėžuojant automobilį. Neiššauna, kad ją kur galas, blogai įstačiau raketą, pataisau ir pliakšt, raketa išlekia. Taikiau ne į viršų o į mašinos pusę. Pamatė, nepamatė, nežinau, praeina ilgos sekundės..Brrrrrrrrrrrrr Brrr Brrrrrrrrrrrrrrr valiooooooooo atvažiuoja. Paaiškinu problemą, nuima koordinates, duoda vandens ir nuvažiuoja. Super, orga dabar jau žinos kur esu. Puolu į remontą. Nusivelku striukę, padedu šalmą taip, kad filmuotų, tas filmo kūrimas jau šiek tiek vargina. Kitais metais reiks paprašyti, kad Palaima pavažiuotų iš paskos užsisodinęs teritorijos merginas ant savo Afrikos, bus daug paprasčiau. Kaip koks chirurgas-ginekologas tvarkingai išdėlioju įrankius ir atsiklaupęs atidžiai apžiūriu savo pacientę, kuri patogiai guli išsitiesusi ant minkšto ir sauso smėliuko. Vienas vairo tiltelio varžtas tiesiog ištrauktas iš srėgių, o kitas nulaužtas. Tas kur ištrauktas, tai lyg pusė bėdos, tik tiltelio viduje srėgių kaip ir nebelikę. Tada suprantu, kad gal visai neblogai gavosi, jog tai įvyko tokiu būdu, nevažiuojant....
Tiltelio gilumoje dar matosi dalis nenaudotų srėgio vijų, pašalinu storą poveržlę ir sėkmingai pritraškinu vieną varžtą. Kitą pusę pritvirtinu su galingais 10mm pločio plastmasiniais užtempėjais, trik-trakais. Prakaitas žliaugia upeliais, laikas nuo laiko atsigeriu. Paėmus raktą, kuris ilgiau pagulėjo nejudintas, turėjau jį išmesti, nes taip įkaito, kad rankos bijo. Skubėdamas stipriai prasidrėskiau, kraujas nekreša ir rankos apsipila, visas išsiterliojau, teko vaistinėle pasinaudot. Visą tą laiką šalia manęs stovi du vyriokai, jie tikrai man padeda ir nėra įkyrūs. Jei kas nors nukrisdavo , tai savo mikliais pirštukais kaip mat sužvejodavo viską smėlyje. Šiek tiek pasikalbam, turiu pripažint, kad mano prancūzų kalbos žinios yra gana prastos, bet geresnės nei jų, jie viską supranta, bet nelabai kalba. Ateina laikas atsisveikint su mažaisiais draugais, aš dar skubiai kemšu energetinį batonėlį, jie prašo saldainių, aiškinu, kad čia toks brudas, ne saldainis, linkteli, kad suprato ir tada be jokių skrupulų parodo ženklą, lyg druską barstytų..Net juoktis pradėjau, norit pinigų? Ir čia įvyksta tiesiog scena Biblijiniais motyvais ..jis atidavė paskutinius, visus kiek turėjo..o turėjau 50 dirhamų, tai 5 eurai. Stebiu jų tamsias kaip angliukai akis ir matau, kokias jie deda nežmoniškas pastangas, kad jos neišsiplėstų iš nuostabos, kas mane labai pralinksmina.. Nusprendžiu važiuot ta puse, kaip parodžiau Kšištofui, tik dar keletą km reiks pasimalti tarp kopų, o vėliau pagrindas kietas. Esu pilnas abejonių ar išviso pavyks važiuoti. Tik užvedu variklį ir privažiuoja orgos žmogus su motociklu. Sakau apsitvarkiau ir galiu bandyt važiuot, bet nesu tikras ar atlaikys triktrakai. Kaip ne keista, jo telefonas veikia ir jis susiskambina su Reineriu, kad viską suderinta, nebūtų vokiečiai, pamanau. Man jie patinka, daug kas niurzga, bet man vokiečiai tikrai patinka. Sako su tokiu vairu važiuot pavojinga, reikia grįžt į CP3. Šito aš nenoriu, nes tada mano dienos rezultatams bus galas, nors ir dabar jau blogai. Sakau pabandom, aš žinau kelią ir kryptį kaip parvažiuoti. Sakau jam, kad nuo čia į vakarus už keleto kilometrų yra viešbutis Port D‘or, kuriame buvau prieš keletą metų ir esam čia daug važinėję. Pagal legendą važiuoti nenoriu rizikuot, nes per aukštas kopas irtis reikalingas greitis, gali blogai baigtis jei liksiu be vairo. Jis žiūri ir po ilgokos pauzės sako, gerai, pabandom. Nusprendžiu važiuot taip, kad laikau kiek įmanoma lygiau gazą tik su pirštais, o vairuoju tik kūno pagalba, nesukinėdamas vairo. Gaunasi visai puikiai. Prisimenu kažkieno mintį, kad visi motociklai važiuoja gerai, tik jiems nereikia trukdyti tai daryti. Išvažiuojam iš smėlio, sustojam, konstatuoju, kad viskas OK ir nusprendžiam vykti toliau. Prasideda vietinių iš molio drėbti pastatai, privažiuoja vaikinukas su mopedu ir pasisiūlo parodyti patį artimiausią kelią Mersugos kryptimi. Tegu lydi, blogiau nebus už tai jis prašo pinigų, kurių aš jau neturiu. Vokietukas su juo atsiskaitė. Keletą kilometrų jis palydėjo ir aš laimingai parvažiavau į stovyklą.
Remontas - ralio kasdienybė ir labai dažnai kasnaktybė , jei ne ką nors sulaužius, tai profilaktinis vis tiek neišvengiamas, bet su tuo susigyveni ir tai yra tiesiog normalus dalykas.
Labai padėjo Myška ir Stefano, kol keičiau padangas rytojaus King stage, oro filtrą, tepalą, legendą ir dar visokius menkniekius, Myška man sutvarkė vairą. Tikrai šaunus vyrukas. Tiesa, su Stefano nuėjome pas italus ir vienas man pardavė du aukso vertės varžtus, kurių jei nebūčiau gavęs, ralis būtų baigtas. Sumokėjau daugiau negu prašė, vis tik puikūs žmonės tie enduristai, nesvarbu kokios tautybės jie bebūtų.
Su mūsų servis komanda turėjome gana rimtą pokalbį, jie atvažiavo tik už valandos į CP3, kai mes jau buvom išvažiavę. Pasirodo kažkam reikėjo pagalbos, sugedo automobilis ar kas ten, bet jei žmonės sveiki ir turi vandens, kitų dalykų, tu negali palikt trijų savų žmonių dykumoje be kuro, tai manau gera pamoka visiems ateičiai.
Dar viena liūdna naujiena, filmas nepavyko, tiksliau visiškai neįsirašė. Jaučiuosi kaip idiotas, visą dieną galvojau, kad kalbu į kamerą, o pasirodo tik pats su savimi. Bet tai veikė labai raminančiai..
Rytoj King stage, labai sunki diena, pereitais metais man tai buvo paskutinė diena.
Dzūkų tankai nerūdija!
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
Man va klausimas, kaip jis viska prisimena.
Variantai:
*) nereali atmintis?
*) kiekviena nakti po motociklo remonto konspektuodavo i tetradka?
*) ar visiska pasaka? (neitiketina, bet reik gi variantu)
*) atmintis gryzta deliojant puzle (perziurint fotkes)
Ka apie tai masto gerbiami skyrelio prenumeratoriai?
Variantai:
*) nereali atmintis?
*) kiekviena nakti po motociklo remonto konspektuodavo i tetradka?
*) ar visiska pasaka? (neitiketina, bet reik gi variantu)
*) atmintis gryzta deliojant puzle (perziurint fotkes)
Ka apie tai masto gerbiami skyrelio prenumeratoriai?
Dzūkų tankai nerūdija!
