Ka mes zinome apie senoves lietuviu pomegi vazineti motociklu? Rasytiniai saltiniai skurdus, taciau kasant giliau, vis kazka pavyksta aptikti.
Pasirodo jau gilioje senoveje lietuviams buvo nesvetima pralekti motociklu per nelygumus. Siandien tai vadiname enduro, o tada tokio zodzio nebuvo.
Naturalu, jog ziedinemis lenktynemis dar ne nekvepejo: nebuvo asfaltuotu keliu.
Taigi, verciame P.Dundulienes knygos "Pagonybe Lietuvoje" (1989, Vilnius, "Mintis") 100-aji puslapi, cituoju:
"Senoves lietuviai anksti pavasari garbino deive Pergubre, kuri rasytiniuose saltiniuose vadinama dievu Pergrubiu (kituose saltiniuose - Pergubris, Pergrubij. red. pastaba). Pazymetina, kad zodis Pergrubrijus ir i ji panasus lietuviu kalboje sunkiai suprantami ir neisaiskinami."
Cha, neisaiskinami! Dar ir kaip isaiskinami.
"Anksti pavasari" - vadinasi sezono pradzia, pavasariniai sborai. Is to ir dziaugsmas senoves lietuviu, apeigos.
O Pergubris suprantamas dargi labai paprastai: "per gubrius", t.y. nurodoma kryptis varyt per wupsus. Offroudas, kai saka. Zr. kad ir toki zinoma senoves lietuviu posaki: "Pisk, per gubrius!" (Tkdc, 2010, Kaunas, M9).
Toliau ponas M.Strijkovskis rado proga pazymeti, kad dar XVI amziuje Pergubrio apeigu proga: "pradejus zolei rodytis (), keliu kaimu valstieciai darydavo bendra alu, supildami mieziu salyklo. Numatyta diena visi susirinkdavo i viena dideli nama atlikti apeigu."
Tai cia ir eziukuj aisku, kad kalbama apie klubhauza, kuriame chebra osdavo sboru proga, nu?
"Aukotojas arba maldininkas () po maldos statydavo kauseli ar puoduka, imdavo ji dantimis ir nepriliesdamas rankomis gerdavo alu, o isgeres mesdavo ji per galva. Uz jo stovintis vyresnysis turedavo ta kauseli pagauti, skubiai pripildyti alumi ir pastatyti pries maldininka" ir t.t. (Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, zmudzka i wszystkiej Rusi. -Warszawa, 1846)
Nu kay, senoves lietuviai? Baikeriskos baikos ir ne kitaip.
Tigi, prasome atgal prie saknu, gerbti enduro dieva Pergubri, nepamirsti senoves lietuviu apeigu
