Motofrakcija

Maladec vIras

Ziurinejau filmukus, viena aptikau idomu. Tai ant kiek ten nesuprasi kas taves laukia uz kopos..!!
http://www.youtube.com/watch?v=_DdQizAy ... r_embedded

didzhej wrote:Ziurinejau filmukus, viena aptikau idomu. Tai ant kiek ten nesuprasi kas taves laukia uz kopos..!!
http://www.youtube.com/watch?v=_DdQizAy ... r_embedded

pasibaidė jaučiu bandė naviguot pagal aparatūrą akis ištempęs, o ten pyst ir apačion netikėtai

didzhej wrote:Ziurinejau filmukus, viena aptikau idomu. Tai ant kiek ten nesuprasi kas taves laukia uz kopos..!!
http://www.youtube.com/watch?v=_DdQizAy ... r_embedded

Paciam juokas jama kai nukrenta

komentaras buvo, kad net tamsinti googlai nepadeda tokiu zarazu pamatyt, suprask kopu su tokia pasekme

Idedu visa Ginto pasakojima is 2009 metu ralio:

1 diena


Sveiki gyvi, manau nieko prieš, jei parašysiun apie savo nuotykius patirtus Tuareg ralyje. Jei išsiplėsiu per daug, duokit žinot ir rašysiu trumpiau.
Nuotykiai prasidėjo jau Rygos aerouoste, nepraleido į lėktuvą su atsargine grandine, na, o vėliau privertė iš priduoto bagažo ištraukti balionėlius padangoms pripūsti, galvojau, kad į lėktuvą pavėluosiu. 21d. kovo atvykau į Almerijos uostą Ispanijoje. Iš visų pusių pradeda rinktis dalyviai ir ralio organizatoriai, sutrumpintai Orga.

Neužilgo prasideda registracijos, techninės komisijos ir kita rutina, kuri užtrunka iki pat vakaro. Išdalinamos legendos visam ralio laikotarpiui, lipdukai, daiktų dėžės, įsigyju signalinių raketų ir kitų reikalingų priemonių. Visur didžiulės eilės, nes dalyvių virš 200. Čia mano dėžė.

Pirmas siurprizas su taškų užkrovimu į zumo 550, nepasiduoda. Pagalbos sulaukiau iš Lorenco, malonus anglas, kuris buvo šalia ir nusivedė mane į savo mašiną, ten kompo pagalba sutvarkė šį reikalą. Kitas siurprizas buvo, kai pamačiau savo motociklą, dieve šventas, bakai pratrinti, o galinis net pradaužtas. Klausiu kas po galais nutiko, vaikinukas sunkvežimio vairuotojas tik sorry sorry, nugriuvo jam matai. Tikras mulkis, taip gražiai buvau jį ,,nucackinęs’’ ir še tau. Grožis grožiu, bet tai manau buvo ir kitų problemų, kurios prasidėjo vėliau, priežastis.
Šitas BMW nuvažiavo nuo starto tik apie pusę kilometro.

Techninę komisiją praėjau be problemų, tikrino guolius, dokumentus ir kitus dalykus, kai kas ir nepraėjo, guolius, pavyzdžiui, reikėjo pakeisti. Pirmos dienos legenda iš 28 lapų, kuriuos reikia teisingai suklijuoti ir uždėti prieš tai išstudijavus ir pasižymėjus svarbias vietas. Į keltą sulipom jau vėlai vakare. Atvyko labai keistas vaikinas iš Lenkijos Pawel Krac, kalbėjau anksčiau su juo telefonu, nes jis turėjo galimybę nugabenti motociklą, bet intuicija man pakuždėjo, kad geriau to nedaryti. Jis važiuos ralyje be tripmasterio (prietaisas, kuris yra būtinas važiuojant pagal legendą, kad galėtum žinoti nuvažiuotą atstumą ir t.t.), legendos dėžė „samadielka“, neturi elektrinės pavaros ir ją reiks prasukinėti ranka, tik kam ji reikalinga jei nėra tripmasterio, na, o GPS‘ą nusipirko tik prieš kelias dienas ir dar nemoka naudotis. Prie viso to, jo paso galiojimo terminas netinka, kad galėtum įvažiuoti į Maroką. Išvaizda irgi atitinka jo požiūrį į pasiruošimą raliui, priekyje nėra vieno danties, menkai gamtos apdovanotas intelektu, nes to pačio klausia po tris kartus nežiūrint į tai, kad švaria lenkų kalba jam sakai, jog čia irgi esi pirmą kartą, bet jėgos matosi turi kaip Ilja Muromiecas, plaštakos kaip kalvio, galėtų ratlankius tiesint. Pawelo žodžių arsenalas nėra didelis, nes kas antras žodis - tai labiausiai paplitęs keiksmažodis Lenkijoje, beje ir Lietuvoje. Vienu žodžiu vos galiu nusiturėti nesijuokęs bendraudamas su juo. Beje, kiti lenkai greit pavargo nuo jo ir tarp jų, ir Pavelo atsirado įtampa. Pagalvojau, bus tikrai įdomu stebėti kaip jam seksis, aišku jei įleis į Maroką.
Kelte atstovėjau ilgą ir didžiulę eilę gauti Maroko pareigūno antspaudą pase ir tik pusė trijų ryto nuėjau miegoti. Šeštą jau visi kėlėmės ir dar atstovėję keletą eilučių prie valiutos keitimo ir t.t. nuskubėjom prie motociklų. Važiuoju tiesiai į startą Nadoro mieste.


2 diena

Važiuojam išsirikiuoti į startą už poros kilometrų. Uždedu GPS’ą ir... jis neveikia, tai yra negauna srovės iš moto generatoriaus. Visiškai nebėra laiko terliotis, startas ir tenka pajungti GPS‘ą iš jo paties baterijos. Labai baisiai nepergyvenu, nes kuprinėje turiu dar vieną, atsarginį, kurį paskolino Vytas, o vakare surasiu priežastį.
Čia japonės ruošiasi startui.

Važiuojam miesto gatvėmis ir nepravažiavus nei 1km. pamatau labai kraupų vaizdą, BMW motociklas guli ant asfalto, visas priekis palindęs po marokiečio lengvuoju automobiliu. Smūgis buvo iš dešinės, arabas tikriausiai irgi pasijautė lenktynininku ir norėjo prašokti per tarpą . Laidosi roadbook‘o detalės, sportininkas vaikšto, bet lenktynės baigtos. Pravažiuoju dar kokį kilometrą, kairėje matau keletą vaikų ir parlekiantį nemažą akmenį iš jų pusės, pristabdau, akmuo atšoka nuo priekinės padangos. Jooo, pradžia nebloga. Kadangi įsirašiau į profų klasę, netrukus privažiuoju sankryžą, kurioje mėgėjai nuvažiuoja tiesiai, kiti sukam į kairę. Nuvažiuoja tiesiai ir visi lenkai, nes jų taktika tokia, kad pirmą dieną jie važiuoja mėgėjų apvažiavimu, o vėliau lieka profų klasėje. Jie labai stebėjosi, kad aš ten lendu, aiškinu, kad žemaitis esu, turiu pačiupinėt ir viskas. Pasirodo kanjonas, nežinomybė intriguoja, širdis plaka . Pravažiuoju iki vietos, kur legendoje parašyta - jei šis ruožas jums buvo per sunkus, rekomenduojame sukti atgal ir pereiti į mėgėjų klasę. Na nebuvo jis visai per sunkus ir varau toliau, o va čia už posūkio ir prasideda. Viduryje siauras išdžiūvęs upelis, palei jį jokio tako, važiuoti tenka tik šlaitais. Vienas neatsargus judesys ir gali keletą metrų nugriūti į upelio vagą nuo stačių akmeninių sienų. Vietom bandau motociklą varyti įjungęs pavarą, netikęs variantas, nes galinis ratas šokteli per akmenį ir būna, kad mocas skypuojasi, tada dar blogiau. Su lengvu motu gal ir gerai, bet maniškis su benzinu svėrė netoli 200 kg. Važiuoju atsistojęs, žaisdamas su sankaba ir priekiniu stabdžiu, važiuoju lėtai. Stengiuosi negalvoti, kas būtų, jei prarasčiau pusiausvyrą. Kertu upelį, pervažiuoju į kitą pusę, šiek tiek atsikvėpiu. Žiūriu į kitus važiuotojus ir ima pavydas, lengvi motociklai, važiuoja be kuprinių ir tai kai kurie vargsta, jaučiuosi kaip su zilu papuolęs į kartingų varžybas. Kildamas šlaitu važiuoju toliau, apsipratau ir sekasi visai neblogai. Labai sudėtinga aštriai manevruoti, kai per arti privažiuoji prie didelio akmens, nes mano motociklui ant vairo tiltelio uždėti ribotuvai ir jis susisuka palyginus labai nedaug, tai juk motociklas skirtas raliui, o ne trialui. Man teko važiuoti panašaus sudėtingumo taku prieš porą metų Maroke, bet yra vienas esminis skirtumas, kai tu važiuoji dugnu, o čia pastoviai šlaitas. Ir pagaliau, lemtinga akimirka, galinis ratas šoktelį per akmenį, padanga slysteli šiek tiek žemyn ir aš šoku apačion praradęs pusiausvyrą. Honda krenta iš paskos ant šono žemyn. Cenkt cenkt kažkas suskamba, lyg raktą būčiau numetęs. Pasipila kuras iš bakų, prišoku ir sukaupęs visas jėgas atkeliu Hondą, paguldau į šlaito pusę.

Dieve, kokia tu sunki, pagalvoju. Pastebiu, kad keistą garsą sukėlė nulūžusi priekinio stabdžio rankenėlė. Pakeičiu į atsarginę ir turiu priimti sprendimą, ką daryti toliau. Šalia nukrenta KTM‘as, toliau dar vienas, trečias verda arbatą, jaučiuosi kaip Kačerginėje praėjusį sezoną. Dar neprivažiavau vietos, kur legendoj buvo parašyta „kilti asilų taku į viršų palaikant pastovų greitį“. Na ką, žemaiti, pačiupinėjai, klausiu savęs, asilu irgi galima pabandyti būti, bet daugiau neturiu atsarginių stabdžio rankenėlių su savimi, o tai reiškia, jei dar kartą padarysiu tokią klaidą, liksiu kanjone neribotam laikui. Nusprendžiu sukt atgal, apvažiuot kanjoną mėgėjų keliu ir pasistengt spėt įsipaišyt į laiko normas. Grįžtant, ten kur prasideda sunkus ruožas, pamatau tris japones. Aš į jas atkreipiau dėmesį dar vakar. Sunku patikėti, jos tokio mažo ūgio, kad kai nuleidžia kojas nuo išnuomotų KTM‘ų tai iki žemės trūksta apie 30сm.! Kai viena iš jų stovi šalia moco, tai galva tame pačiame aukštyje kaip ir roadbook‘as. Gaila žiūrėti kaip jos kankinasi, padedu vienai, nes ir taip negalim prasilenkti, paskui kitai ir sakau, kad jūs ponios geriau sukit atgal, nes ten už posūkio bus daug smagiau. Jos visos išspaudžia nepakartojamas japoniškas šypsenas, labai gražiai padėkoja ir varo toliau.Va pagalvoju, tai štai kokios moterys gimdo samurajus. Deja, japonės tą dieną taip ir nebegrįžo iš to kanjono, kaip ir dar apie 30 žmonių. Kokiu būdu juos ištraukė iš ten Orga taip ir nebepaklausiau.
Čia nufotografavau schemą pateiktą bryfingo metu apie pirmos dienos maršrutą.

Pirmos dienos bendras atstumas virš 400km., tad labai noriu nepavėluoti į laiko normas. Šiauriniam Maroke vietomis keliukai primena lietuviškų paupių keliukus, nes viduryje yra žolės. Persirikiuojant iš vienos provėžos į kitą, 9-as mitas užsikapryzina ir apturiu švelnų batonėlį, tiesiog paslydo galinis ratas ant žolės. Tai buvo pirmas ir, ačiū dievui, paskutinis batonas Maroko keliuose. Važiuoju gana greitai, į laiko normas spėju, privažiuoju greičio ruožą. Jis bendras tiek profams, tiek mėgėjams ir mašinoms, ir yra neilgas tik 30km. Prišoka viena moteris ir klausia, ar galiu iš paskos važiuoti greičio ruože, nes nebeveikia tripmasteris, gerai, sakau. Startuojam, kelias primena mūsų žvyrkelius, tai atsuku rankeną, naviguoti sekasi labai neblogai, tiesa su GPS‘u turiu dar vieną siurprizą, man neberodo kurso, kad jį kur galas, o momentais tai yra būtina. Iš paskos parlekia automobilis, praleidžiu ir įsikimbu jam iš paskos, nes šoninis vėjas dulkes neša į šoną. Prasideda akmenuoti, vingiuoti keliai, nepaleidžiu automobilio, nes pagal jo šokinėjimą labai gerai matyti kur pristabdyti. Trumpam automobilio šturmanas pasiklysta, grįžtam į trasą ir tada jau važiuoju vienas, nes tikriausiai legendos jau skirtingos. Surandu slaptą punktą, atsižymiu greičio kortą ir matau, kad iki finišo liko keli km. Bet kadangi GPS‘as nerodo kurso, niekaip negaliu suprasti krypties kur važiuoti. Stoviu sankryžoje kur susikerta gal šeši keliai. Prisijungiu prie dviejų sportininkų, kurie sėkmingai pasiklysta ir visi praradę kokia 15-minučių finišuojam. Laukia dar ilgokas kelias iki stovyklos.
Atvykstu į stovyklą, lenkai jau sėdi prie stalo, dešreles čirškina, prisiminiau, kad šiandien dar nieko nevalgiau, tik vieną mažą konservų dėžutę ryte. Pavaišina, labai skanu.

Kšyštofas sugipsuota plaštaka, susilaužė pirštą, jam ralis baigtas. Parašiau raštą orgai, kad pirmą dieną skaičiuotų kaip mėgėjui, o vėliau važiuoju profų maršrutais toliau, nes keisti klases galima tik vieną kartą po pirmos dienos, sako gerai, bet matyt pamiršo ir gavau 4val. baudos už du nepaimtus slaptus punktus tame kanjone, lentelėje užimu 98vietą profų klasėje .Lenkai nepastebėjo slapto punkto greičio ruože, tai gauna baudos dar daugiau. Temsta, mintyse skamba Mindaugo Slapšio patarimai, nieko neatidėliok ir atlik visus darbus. Taip ir darau, ir tai užtrunka iki 2val. nakties, srovės GPS‘ui taip ir neradom, tai Stanislovas čekas padėjo perjungti ant motociklo akumuliatoriaus. Visokie kiti smulkūs darbai, legenda, vis tik užima laiko. Einu miegoti į bendrą palapinę.
Laukite tęsinio...


3 diena

Keldavausi visada 6 val. ryto, bet porą kartų pažadino arabų šventikas savo giesmėm, kažkodėl jiems atrodo, kad keltis 5val. yra teisingiau. Turistinėse kelionėse tai lyg ir egzotika, na, o kai keletą parų iš eilės neišmiegi nei po 4 val., tai egzotikos jokios, norisi mest pagalvę, tik kad ji pripučiama ir labai maža. Pastebėjau dar vieną skirtumą, poilsinėje kelionėje, kad ir motociklais, yra vedlys, jis apsiima visus navigavimo malonumus, dabar gi žvilgsnis toks - kelias, legenda, prietaisai, legenda, prietaisai, kelias ir taip pastoviai, kartais pravažiuoji tikrai egzotiškom vietom ir tik keletą kartų pagalvojau, „jetau“, kaip čia gražu.
Šios dienos etapas vėl virš keturių šimtų kilometrų su dviem greičio ruožais, kiekvienas iš jų apie 130 km. Pirmame greičio ruože du enduro ruožai profų klasei ir antrame greičio ruože iki finišo profai gaus paragauti apie 10km. grynų kopų. Vykstu į startą, iki kurio keli km. labai painaus kelio, keletas dalyvių net pasiklydo ir pavėlavo.
Į startą.

Startuojam po keturis kas dvi minutes ir iš karto į endurinį kanjoną, šį kartą vežuosi dvi atsargines stabdžių rankenėles, iš tiesų tai problema su mano vairo apsaugomis, jas reikėjo pasikeisti, nes plastmasė jau per minkšta ir nebeatlaiko kad ir nedidelio smūgio. Vakar organizatoriai pradžiugino, enduro etapai bus labai panašūs kaip kad tas nelemtas pirmas kanjonas, tai keli kilometrai išdžiūvusios upės dugno. Gruntas laisvas, stambus žvyras su nesuskaičiuojama galybe didelių ir mažų akmenų. Prieš pabaigą posūkis į mažesnį intaką ir gale pasirodo slaptas punktas, kur atžymi greičio kortas. Viską įveikiu vienu įpu antra pavara ir lengviau atsipučiu, nes galvojau, kad vėl šlaitais reiks minti. Varau toliau. Šiandien nusprendžiau atsiduoti kolegų lenkų malonei ir važiuoti iš paskos, nes GPS nerodo kurso. Jie startavo 10 min. vėliau, tai panaviguosiu sau galvoju tik legendos pagalba ir nuskuodžiu pirmyn, o paskui kur palauksiu ir prisijungsiu iš paskos.
Suprantu, kad šiandien bus dulkių diena, viena laimė, kad yra šioks toks vėjelis iš šono. Mano tripmasteris kas 8 kilometrai rodo 150-200 metrų paklaidą, tad vienoj vietoj nuvažiuoju ne ten. Yra tokia taisyklė, jei pasiklydai, turi grįžti atgal į vietą, nuo kurios pasiklydai, nesvarbu, nuvažiavai keletą km. ar keliasdešimt. Grįžtu ir pamatau pralekiančius lenkus Jareką ir Danielių. Jie irgi važiuoja sunkiais motociklais, tokiais kaip Mindaugo Slapšio KTM‘ais. Jarekas yra važiavęs Dakare ir labai gerai naviguoja, yra labai malonus ir paslaugus žmogus, davęs man nemažai patarimų dėl navigacijos niuansų.
Nuotraukoje Jaroslaw Cisak šios dienos vedlys.

Taigi, sėdžiu uodegoje ir laikas nuo laiko ryju dulkes, bet stebiu legendą ir prietaisus lyg būčiau vienas. Taip važiuojam ilgai ir štai 90 laipsnių pasikeičia važiavimo kryptis, dulkės lekia tiesiai prieš akis, Jarekas sužvėrėja ir atsuka rankeną, nes kelias neblogas. Vėl mintyse Mindaugo žodžiai, tik nevažiuok dulkėse, taip ir darau, bet dulkių vis tiek gaunu labai daug, laikausi tik tokios distancijos, kad matyčiau kelią. Ilgam posukyje pagal dulkių debesį pastebiu, kad Jarekas jau atsiplėšė daugiau nei per kilometrą. Perjungiu tripmasterį į spidometro režimą ir jis parodo 138-140 km. per val. greitį. Vauu, jei skrendam tai skrendam, aviakompanija LOT iš Warszawos užsako muziką.
Jei pamenat, minėjau apie Pavelą, kuris naviguoja pagal žvaigždes, kurių dieną nesimato. Klausiu jo, tai kaip tu Pavelai važiuoji? O jis ir sako, įsikimbu kam nors iš paskos ir varau. Beje kažkokiu būdu su netinkamu pasu į Maroką jis pateko. Taip jis būdamas mėgėjų klasėje važiuodamas profams iš paskos pravažiavo visus enduro kanjonus, kuriais jam paprasčiausiai nereikėjo važiuoti. Linksmiausias įvykis buvo, kai jis vis tik kažkaip liko vienas ir jį pavijo japonas, senas Dakaro vilkas. Pavluša parodė į prietaisus, atsieit sugedę, nors jų iš tiesų neturėjo visai, tik GPS‘ą ir kad važiuos iš paskos. Japonas ženklais parodė OK ir numynė. Pawelo GPS‘as rodė 150km. per valandą greitį, kai jis lėkė iš japono paskos. Reikėjo matyti didžiojo navigatoriaus Pawelo veido išraišką, kai jis švokštė per skylę priekiniuose dantyse akim panašiom į penkių zlotų monetą - ten kurw(pyp).. japonczyk jebniety(pyp) zapierdala(pyp), non stop 150 na godzine !!! kas išvertus, jei vertimas išviso reikalingas – tas japonas non-stop lekia 150km per val. greičiu.. Tai sakau neatsilikai, ne sako, bijojau pasilikti vienas Maroko dykrose, taip smagiai pasijuokėm, kad net ašara nuriedėjo per skaudančius skruostus nuo juoko.
Naviguojant yra dar viena problema, labai pavojinga į legendą užsižiūrėti, vieną kartą padariau tokią klaidą ir įvažiavau į kokio nepilno metro properšą viduryje kelio, gerai, kad greitis buvo nedidelis ir pavyko apsieiti be batono, dėl to būna labai daug avarijų.
Greičio ruožas ėjo į pabaigą ir dar laukė paskutinis enduro etapas. Prieš tai Jarekas vis tik pasiklydo ir praradome net 40 minučių. Po to su Danieliu dar pametėme Jareką, kuris pasirodo pravažiavo pro šalį su kita grupe, o mes nepastebėjom. Enduro etapas, vėl išdžiūvęs upelio dugnas. Kol Danielius kažką būrė su legenda, aplenkiau jį ir važiuoju priekyje. Upelis siauras, vietom aplenkiant akmenis tenka „lipti“ lanku į sauso molio šlaitus , vėliau posūkis į jo išdžiūvusį intaką, kuris lengvai kyla į viršų ir yra vingiuotas ir nerealiai siauras, gal metro pločio bei akmenuotas. Važiuoju kaip visada antra pavara ir stengiuosi išlaikyti ritmą. Prieš pabaigą vistik sustoju patogioje vietoje kelias sekundes atsipūsti ir pasirinkti tinkamą trajektoriją, nes reikia iššokus iš vagos užkilti į nemažą akmenuotą šlaitą, kuriame jau matau slaptą kontrolės punktą. Viskas pavyksta puikiai, viršuje sutinku Jareką. Deja, Danieliaus taip ir nesulaukiam, totalia bekele leidžiamės iki kelio ir pasiekiam pirmo greičio ruožo finišą. Sulaukiam Danielio, jis nusibatonijo tam siauram upelyje ir neprastai apibraižė savo gražuolį KTM‘ą. Vykstam iki kito greičio ruožo, pilam kurą, net išgeriam kavos degalinėje, matom, kad į laiko normą telpam.
Nuotraukoje trumpa pauzė prieš antrą greičio ruožą

Antram greičio ruože Jarekas, matyt, supykęs ant savęs už navigacinę klaidą, važiuoja labai atsargiai, net niežti iš galo važiuojant, rankeną suku tik gal 50- 60% savo galimybių. Tokia taktika nėra bloga, nes važiavimo greitį turi derinti su savo sugebėjimu naviguoti. Vienas nepaimtas slaptas punktas, tai dvi valandos baudos, kas siekia patekti į dešimtuką, apie tai gali pamiršti, o jei šiaip praleki posūkį ar pasiklysti, tavo laikas sutaupytas dėl greičio, kaip mat ištirpsta.
Gana sunkus momentas buvo, kai privažiavom kelią į kalną, aplenkėm keletą dalyvių, bet kai paskutinį lenkė lenkai, jau beveik pradėjusį kilti į kalną jis griūva ir vos man ne po priekiniu ratu. Staigiai stabdau ir prarandu visą reikalingą pagreitį paimti tą kalną. Kelio danga, jei tai galima pavadinti keliu, ne akmenys, bet plokščių luitų, kaip betoninės trinkelės, tik plokštesnių, krūvos. Padarau klaidą, nes įjungiu pirmą pavarą ir skraidydamas nuo vienos kelio pusės iki kitos rizikuoju nusiversti nuo šlaito, lenkai jau dingo viršuje. Šiaip taip įkalu antrą ir vargais negalais pasiekiu viršų. Galvoju, kam išvis motocikle reikalinga pirma pavara, tik tam, kad užbuksuotum. Apie trečią dienos mano GPS baigiasi baterijos, uždedu atsarginį ir tas neužilgo numiršta, anomalija kažkokia. Randam paskutinį slaptą punktą ir neriam į kopas. Kopose pasimesti vienam nuo kito tai sekundžių reikalas, taip ir atsitinka. Lieku vienas tik su atstumu legendoje iki finišo ir be kurso GPS. Važiuoju svetimom vėžėm, kopos piktos, nes smėlis labai lakus. Finišą pasiekiu laimingai ir su dideliu dėkingumu priimu Kšyštofo pasiūlymą naudotis jo GPS‘u visam likusiam raliui. Bendroje įskaitoje buvau 110 vietoje, po tokių klaidžiojimų visai neblogai. Jau vakaras, kol pasikeičiu ratus, nes ryt jau kopose teks praleisti dešimtis kilometrų, GPS‘o laikiklį, nuleidžiu tepalus, nes buvo virš normos šiek tiek, susitvarkau legendą, oro filtrą ir dar visokių smulkmenų, miegot nueinu tik pusę trijų nakties. Ryt laukia labai sunkus etapas.
Nuotraukoje sunkioji dykumų artilerija



4 diena

Pradedu jausti miego trūkumo poveikį, kas link fizinės formos, tai galiu pasidžiaugti, kad niekas neskauda ir važiuojant joks nuovargis nesijaučia. Šį rytą nuėjau pusryčiauti su kaklo apsauga, nieko tokio, nes kai kurie irgi taip daro, bet esmė tame, kad aš neplanavau taip daryti, įdomu kaip jie..
Šiandienos etape daug smėlio ir kopų, kas labai intriguoja ir galima sakyti priartėjo etapai kurių labiausiai laukiau. Vykstu į startą už kelių kilometrų. Matyt prieš būsimas oro permainas, karštis muša nuo ryto dar nestartavus, prakaitas žliaugia. Pirmas kopų ruožas virš 10km. ilgio, jos nėra aukštos, bet labai piktos. Kaip visada, startas po keturis, šį kartą papuolu į vieną užvažiavimą kartu su Jareku. Susitariam varyti kartu, jei ką, vienas kitam padėsim. Startas, keletas metrų ir neriam į smėlio kalnus.
Startas.


Tik pervažiuoju pirmą kopą, kitos tepaimu tris ketvirčius, priekinis ratas panyra iki sparno. Va taip, ataka nepavyko, ant viršaus stovi du fotografai ir matau, kad dalyvauju fotosesijoje. Tai šiek tiek nervina, kažkodėl visiems malonu stebėti kitus kai tiems kitiems labai gera, arba šiuo atveju, kai negera. Tokiu atveju sukt rankenos nebereikia, net negalima, palaidosi ir galinį ratą, aišku paparaciai nuo tų smėlio ejakuliacijų iš galinio rato gali visai neblogai uždirbti, bet ne šį kartą. Nuokalnė nemaža, jėgų dar pilnas, išpešu priekį ir atbulas nusileidžiu atgal į duobę, pasirenku kitą trajektoriją ir išvažiuoju. Ši pamoka nepraėjo veltui, daugiau klaidų šiose kopose nebepadariau. Jarekas nepagalvojo, kad vos ne starte turėsiu problemėlę ir nuvažiavo. Užsiregistruoju slaptam punkte ir pirmyn. Su Jareku buvom sutarę, jei kas, laikytis krypties iš kairės.Tiesa esu apsiginklavęs kitu GPS‘u . Nuvažiavęs kokį kilometrą, antrą, kairiau pastebiu į dangų lekiančias smėlio čiurkšles. Privažiuoju, jooo, mano kolega griauna kopą košdamas smėlį. Vaizdelis viens prie vieno, kaip iš Dakaro klipų. Ženklais parodau, kad palauktų, užlekiu ant keteros ir einu į pagalbą. Jarekas padėkoja ir iškart užlipęs nuvažiuoja. Pagalvoju stiprus velnias, net neatsipūtė, bet iš tiesų tai jo buvo klaida. Niekada taip nedarau, privalai sau duoti nors kelias ar keliasdešimt sekundžių atsipūsti kol išsilygina kvėpavimas, nebent prieš nosį žvyrkelis, o čia kiek tik akys užmato kopos, kopos, kopos. Važiuoju ta pačia kryptimi, matosi kito slapto punkto vėliava, visai netoli jo nusileidžiu į duobę ir vėl randu Jareką, šį kartą apturėjo batoną, nuovargio pasekmė ir ne kitaip. Ženklų nebereikia, prišokęs padedu atkelti KTM‘ą ir išlupti iš smėlio. Sunkus tas KTM‘as, su pripiltais bakais.Jarekas šį kartą jau nebedėkoja, nes ženklais parodo, kad tiesiog nebegali kalbėti ir stovi palinkęs į priekį rankom į kelius atsirėmęs. Kaip koks daktaras, skelbiu diagnozę-POMPA. Abu nusimetam šalmus, atrodom lyg aplieti vandens kibiru. Dėkui dievui, pompos šiame ralyje taip ir neapturėjau. Kartais galvoju, kad starteris žmones šiek tiek gadina, turėtumėt kicką, tai iš kart nelėktumėt.
Važiuojam kartu toliau, GPS puikiai veikia, matau rodyklę ir dideliais skaičiais kursą, tik tiek nedaug gyvenime kartais ir tereikia. Baigėsi piktos kopos ir už kokių 7 km. horizonte jau matyti 200-300 metrų aukščio kopų smėlio kalnynas, per kurį teks važiuoti. Kaip minėjau anksčiau, kopose labai greitai gali pasimesti vienas nuo kito. Aš pro dešinę, Jarekas pro kairę taip šiek tiek atitolom ir nebematėm vienas kito. Daugiau Jareko ir kitų pažystamų tą dieną trasoje aš nebesutikau ir nebemačiau. Per daug nepergyvenau, nes turėjau puikiai veikiantį GPS. Tiesa, ralis tikriausiai ne ralis, jei viskas veikia gerai, laikas nuo laiko pradėjo streikuoti roadbook‘o elektrinė pavara, legenda tai prasisuka, tai neprasisuka, būna, kad daug popieriaus susisuka ir varikliukas nepatraukia, bet čia ne tas, varikliukas tai dirba, tai ne. Tenka prasukinėt rankiniu būdu, kas važiuojant labai pavojinga.
Randu dar vieną slaptą punktą, atsižymiu ir tolyn. Kopos labai fainos, nei labai minkšos nei kietos tik didelės , laikas nuo laiko sutinku kupranugarių karavanų su turistais, o kartais ir be jų. Įdomu ką jie galvoja, kai pro šalį pralekia dešimtys kaukiančių motociklų. Po kiek laiko kopos vis didėja, smėlis labai lakus jei važiuoji vėžėm kur jau pravažiavo daugybė motociklų, geriau susirasti savo kelią šone už kokių 100 metrų. Vieną kopą nusprendžiu paimti kantu, jei aiškiau, tai įsivaizduokit, kad į vieną iš Egipto piramidžių važiuotumėt ne plokščiąja piramidės dalimi, bet visiškai šalia briaunos. Pliusas tame, kad visada matai ir kitą šlaito pusę, bet motociklą gali labai greitai aštriai uždriftinti(koks keistas žodis). Kai jau viršuje bandžiau briauną kirsti, kad skersai leistis žemyn, užgesau. Motociklas stovi gilokai smėlyje, kickas į šlaito pusę. Atkasu ir tik ruošiuosi kurti, smėlis vėl pribėga, tiksliau priteka, atkasu ir vėl tas pats, tiesiog neišsenkamas smėlio šaltinis. Galiu aišku nuversti motociklą, priekinį ratą nutempti žemyn, vėl motuką pakelti ir pirmyn į apačią, bet kažkodėl užvaldo keistas noras užsikurti čia ir dabar. Tai pavyksta padaryti, tik kojom išstūmus smėlį tarp abiejų ratų atsisėdus ant šiknos. Išnaudojant atsipūtimo pauzes padarau keletą nuotraukų ir labai trumpą filmuką.

Čia pora filmukų, dovanokit už kokybę.
http://www.youtube.com/watch?v=kRlt3voqN2o
http://www.youtube.com/watch?v=G0TOaK52lmo

Važiuoju, važiuoju ir visada po tokių, pridėtinės vertės nekuriančių darbų galvoju, galvoju ir galvoju, kad starteris čia jau būtų buvęs gerai. Savęs klausinėju, kodėl gerai?. Todėl, kad nebūtų reikėję rankom ir kojom ieškoti lobio smėlyne kurio ten nieks neužkasė. O kodėl tą lobį reikėjo rasti? O todėl, kad užgeso variklis. Ar tikrai variklis užgeso pats? Pasirodo, kad ne, tiesiog per mažai gavo apsukų. Tai taip išeina, kad jis užgeso dėl mano kaltės. Štai kur šuo, o ne lobis pakastas. Tada jau garsiai pats save išbaru..Važiuok taip po velnių, kad daugiau neužgestum. Mintys apie starterį nuskrenda kartu su smėliu iš po galinio rato..
Horizonte, jau matau akmenuotą dykumą kur baigiasi kopos. Saulė taip duoda, kad akyse darosi morkavai geltona ir pradedu momentais sunkiai atskirti kur kopos ketera baigiasi, tiesiog raibsta akyse, kaip žiemą nuo sniego. Ryt galvoju, pasikeisiu akinių stiklą. Apturiu labai linksmą batonėlį, nusileidęs nuo kopos kylu į kitą, su plokščiu viršum. Pervažiuoju per du kažkokių žolių kupstus ir gaunu tokį smūgį į pasturgalį, kad pakylu į orą nebespėjęs net į vairą įsikibti. Nukrentu ant smėlio kaip bažnyčioj, ant vieno kelio priklaupęs ir stebiu kaip mano altorius nuvažiuoja ir elegantiškai pakšteli ant šono, net neužgęsta variklis...
Pasibaigus kopoms, randu slaptą punktą. Mergina iš Orgos pasiūlo ne tai saldainių ne tai tablečių, mandagiai atsisakau ir lekiu toliau. Nuo vaikystės nepernešu jokių tablečių. Kokį 120km. važiuoju visiškai vienas, buvo dvi vietos legendoje, kur buvo parašyta – dėmesio, nepravažiuokite šios vietos. Viskas pavyksta, turint kursą, legendą, naviguoti vienas malonumas. Kertu daugybę slėnių, neaukštų kalnų , sausų upių, smėlio ruožų, dykumų kelių. Važiuoti malonu, iš priekio nedulka, tiesiog negaliu atsidžiaugti motociklo pakaba, kuri jau keletą kartų sudirbo iki dugno, posūkiuose motociklas labai stabilus, o kumščio dydžio akmenų tiesiog nejaučiu. Aplenkiu keletą dalyvių ir neužilgo pamatau slaptą punktą. Atsižymiu, išgeriu litrą vandens, su laiko norma viskas OK. Sėdu ant motociklo, iš paskos privažiuoja keletas kuriuos aplenkiau ir vienas iš jų parodo pirštu į mano variklį. Dieve šventas, mano Honda apsipylus tepalais ir kaip aš pats nepastebėjau. Neaprašinėsiu ką jauti tokiais momentais, manau patys įsivaizduojate. Reikia diagnozuot, nuvalau tepalus ir meldžiuos, kad tai būtų mažosios žvaigždės riebokšlis, nes pradaužt korpuso tikrai negalėjau, nei batono turėjau, nei ką, plius apsaugos visur. Užvedu variklį, valioo tepalas sunkias pro riebokšlį. Kodėl valio, o todėl, kad turiu atsarginį kuprinėje ir net specialias replutes apsauginio žiedo išėmimui. Vilius rašė, kad per stebuklą radau riebokšlį, tai jei rimtai, stebuklo čia nebuvo, pasiruošiau tam lyg nujausdamas, mačiau APL‘e kiek toks nedidelis daiktas pridarė daug bėdų dideliam Lileikiui. Nuimu žvaigždę, grandinę, išlupu apsauginį žiedą kuris spragteli kažkur ant žemės, tada sustoju ir suprantu, kad labai skubu, nes bijau netilpti į laiko normą. Užsimerkiu, giliai įkvepiu iškvepiu(kaip filme) ir tartum perkraunu savo makaulę, suprantu, kad jei per skubėjimą ką nors pamesiu, tai ne tai, kad į laiko normą netilpsiu, bet teks baigti ir ralį, o ryt pagrindinė diena King Stage taip sakant Karališkas ruožas-virš 250km. išskirtinai tik per baisines kopas, etapas, kurio labai laukiau.
Nuotraukoje remontas.


Ramiai, neskubėdamas sutvarkau motociklą, tepalo matuoklis jau nekabina tepalo, bet jo dar yra, nes kai išiminėjau pramuštą riebokšlį, motociklą turėjau paguldyt, tepalas dar bėgo. Nulekiu prie slapto punkto stovinčio džipo, sakau gal tepalo turite, ne sako, už trisdešimt kilometrų pagal legendą, yra punktas kur stovi Orgos serviso automobilis. Ten užpilamas kuras, nes šiandien asfalto neteks matyti. Pagarbiai išpūtę akis žiūri ir niekaip negali suprast kaip mano apsiseilijusi Honda vėl murkia. Klausiu kiek turiu laiko iki laiko normos pabaigos, atsakymas 20 min. Suprantu, kad negalėsiu sukt rankenos su tiek tepalo ir 30km. tikrai neįveiksiu per tiek laiko. Reiškia, ši diena baigta, galvoju ką daryt toliau. Klausiu, o kada motociklą gali kas nors paimti, arba atvežti tepalo, sako tik vėlai vakare arba ryt ryte, nes daug yra visur pasimetusių, užklimpusių kopose ir sugedusių. Na jei taip, tai nafig, pagalvoju, priimu sprendimą važiuoti neskubant iki Orgos serviso kur Haincas turi tepalo, o iš ten važiuosiu toliau iki stovyklos.
Pukšiu neskubėdamas, pasižvalgydamas ir turiu pripažinti, kad toks važiavimas irgi turi žavesio išskyrus tai, jog galvoji kaip ten su tuo tepalu, laikas nuo laiko sustoju pažiūrėti kaip riebokšlis. Tiesa, nuo alsuoklio nuėmiau uždėtą apsauginį filtriuką, kuris nebuvo visiškai užsikišęs, bet norint prapūsti burna, pastangų jau reikėjo. Daug bėdų galėjo pridaryti tai, kad tas vaikėzas prastai pritvirtino mano motociklą ir kas žino, gal nuo pat Vokietijos iki Ispanijos jis važiavo ant šono, visur tepalo galėjo patekti, atsikratė laidai ir t.t.
Važiuojant mane apima keistas jausmas, kad čia jau buvau. Kai pamatau palmių oazę prieš akis ir vienišą šulinį, abejonių nelieka, ta pati vieta kur buvom sustoję pailsėt prieš pusantrų metų. Reiškia šios dienos maršrutas eina panašiai kaip ir Dakaro 4-as etapas. Sustoju prie tos pačios palmės kur ir tada.


Nusprendžiu patikrinti tepalo lygį, gal vis tik rasiu. Deja tepalo matuoklis nepasiekia tepalo, nors rėme tepalo matau. Užsiteršęs matuoklio srėgis, nusprendžiu jį ramiai išvalyti. Fotoaparatą įjungiu į filmavimo režimą, užkišu į palmę ir postringauju, skubėt nėra kur..
http://www.youtube.com/watch?v=Q0rsauLIX2k

Tolumoje išgirdau kažką parvažiuojant, netoli už palmių sustoja džipas, prieina pagyvenusi pora iš Prancūzijos.Ima juokas, nes fotoaparato tai jie nepastebi, įdomu galvoju ar jie matė kaip kalbuosi su palme. Nieko tokio, pamanys, kad lenktynininkui pavažiavo stogas ir tiek. Vandens atsisakiau, nes slaptam punkte prisipyliau, bet vėliau atnešė du šaltus apelsinus, ryškiai turi šaldytuvą. Širdingai padėkojau ir kai tik jie dingo už palmių, tai jei pasakyčiau, kad aš juos suvalgiau, būčiau neteisus. Aš juos po vieną perplėšiau ir suėdžiau per kelias sekundes. Niekad negalvojau, kad apelsinai gali būti tokie skanūs.Aplink pradėjo skraidyt musės, tai birbiu toliau, pamojuoju maloniems žmonėms, jie man irgi. Pakeliui sutinku užlinkusį lenktyninį automobilį, ekipažas sėdi, reiškia kažkam kaput, irgi susimojuojam. Tripmasteris rodo 24 kilometrus, liko nedaug ir tik brrrrr…brrrrr... stoviu, aplink mongoliškos stepės. Dievulėliau, širdis plaka, kad net šalmas kilnojasi, negi parėjo variklis. Atsuku priekinių bakų kamščius, kuro lyg ir nematau. Kadangi kairys galinis bakas pramuštas, rezervo turiu keletą litrų dešiniam. Atsuku kranelį, užsiveda ir vėl užgęsta.Jaučiu kaip akys nebetelpa akiduobėse. Nuraunu bako alsuoklį, nes turiu įtarimų, kad jis blogai veikia, dar kartą....murkia mano katytė, murkia, net užgazuoju, kad įsitikinti jog tai ne sapnas. Užeina velniškas noras nusispjauti, taip ir padarau ir kaip ne keista, šalmo neužmiršau nusiimti. Prisiminiau vieną vaikiną, kuris prašė kuro paskutiniam punkte, iki ten devažiavo, bet daugiau nebeturėjo. Sakau, kad pramuštas vienas iš atsarginių bakų, o kitam tik mano rezervas, negaliu padėt. Net gaila pasidarė, dabar gi pats užgesau ir tikiuosi nepasiklysiu su paskutiniais litrais iki likusio tikslo. Manau, kad kopose Honda kuro siurbia net 12-15 litrų šimtui. Iššokęs iš smėlėtos upės vagos tarp nedidelių kopų pagaliau pamatau Hainco sunkvežimį, yes, yes...džiaugiuosi lyg vaikas.
Užpilu kuro ir tepalo. Tepalas tiesa skirtas dyzeliniui varikliui, na bet geros kokybės  . Kol Haincas pila kurą stebiu vaikus. Jau antrą kartą Maroke ir niekiap nesuprantu iš kur viduryje smėlynų ar dykumų atsiranda vietiniai arba vaikai. Šiandien visą kelią nemačiau jokio pastato. Vaikai tikrai padukę, jie labai sėkmingai nervina vieną vokietį iš Orgos, kai tas praradęs kantrybę piktai, bet aiškiai parodo, kad punktyrinės juostos kirsti negalima, maža mergaitė griebia akmenį ir pakelia į jį ranką. Tas puola juos gaudyt įniršes. Tie kreizena ir deda į kojas. Sustoja, eina atgal ir vėl viskas iš naujo..
Grįžtu nakvynės vieton. Prisėdu prie lenkų, prieina Jarekas ir labai padėkoja man už pagalbą kopose. Jie visi svarsto kas ką atiduotų už pagalbą, jei jau nėra jėgų. Jarekas sako, Gintui būčiau mašiną nupirkęs,nes taip buvau nusikalęs, sakau, kad man būtų ir litro tepalo užtekę. Visi labai stebisi, kaip aš su kicku(labai tikėtina, kad žmonės kurie nevažiuoja motociklais ir skaito šią rašliavą, nežino kas yra kickas- tai užvedimo kojelė, nes mano motociklas neturi starterio) išvis per tas kopas galiu važiuoti. Labai paprastai, tiesiog važiuoju. Turiu pripažinti, kad jaučiuosi totaliai nusikalęs ir ne fizinis krūvis čia kaltas, primetu, kad per keturias paras miegojau duok dieve 15 valandų, ta nervatriopkė su tepalais, remontu irgi dedėjo savo. Legenda nesisuka, šviesos nedega, reikia keist tepalus, o apsauga labai sunkiai nusiima ir t.t guodžia tik tai, kad veikia ventiliatorius.Lenkai gyveno šalia ligoninės, tai yra atsieit ligoninės, tai tiesiog kambarys iš molio drėbtam viešbutyje kur gyvena gydytojai. Džipai veža sužeistuosius, žiūrėt į juos liūdna... Grįžtu panašiai už kilometro į kitą viešbutį šalia kurio mano palapinė. Einu ir jaučiu, kad vos ne mėto mane į šonus, o ryt King Stage. Vos vos susilaikau nuo pagundos krist su visais šarvais ir numigt nors kiek. Einu, einu sukandęs dantis keist tepalų kol dar šviesu, judu lėtai ir kiek atsigaunu. Tepalus keisk kaip nori, tiltelio pakelt motociklą nėra, kur nuleist tepalus irgi. Po to susitvarkau legendą, kuri nėra labai ilga. Maršrutas susideda vien tik iš kopų . Svarstau, ką aš daugiau darau, dirbu mechaniku ar važiuoju. No assistance tikrai arklių sportas.Pavalgau vakarienę, nusiprausiu ir padarau mano manymu labai protingą sprendimą, spjaunu į roadbook‘o elektrinę pavarą į nedegančias lempas, padangas jau pakeičiau vakar, tepalai švieži, einu miegoti ir taškas, rytoj King Stage...


5 diena

King Stage

Išmiegojau, rodos, visą amžinybę, septynias valandas. Inspektuoju savijautą ir su džiaugsmu turiu pripažinti, jausmas lyg kas nors būtų perpylęs kraują. Štai pagrindinė nuovargio priežastis ir jėgų šaltinis - miegas. Napoleonas sako miegodavo tik po keturias valandas, pagarba, man reikia bent penkių – šešių, ir tada viskas gerai. Žymusis karvedys kėlė labai daug tikslų sau, užkariavo tame tarpe ir Maroką, man tiek daug nereikia, užteks paimt kupetą smėlio kopų.
Užmečiau akį į rezultatus ir likau maloniai nustebintas, profų klasėje esu įrašytas 79 vietoje. 6 valandas baudos gavau už du slaptus punktus, bei netilpau į vieno etapo laiko normą, ech, viskas per tą remontą... Reiškia, kopos daug kam buvo sunkiai įkandamas riešutėlis. Jarekas parašė protestą už pirmą dieną dėl dviejų nepaimtų punktų kanjone. Protestas buvo patenkintas, dėl to sąraše ženkliai pasislinko aukštyn. Baigęs King Stage žadėjau ir aš taip padaryti, nes situacija analogiška. Turiu pažymėti, kad į ralio organizavimą žvelgiu pagarbiai, jaučiasi, kad produktas vokiškas. Reineris, ralio vadas, labai konkretus, punktualus, ramus žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Pavyzdžiui, bryfingas paskelbtas 20val. tai jis tada ir įvyksta, jeigu pasakė, kad rezultatai bus 23val., tai tikrai taip ir atsitinka. Galų gale, vienuolikos metų patirtis.
Šiandienos startas visiems bendras, toks pat kaip Pabradėje, motociklai surikiuoti į vieną labai ilgą eilę ir paskelbus startą reikia prie jų bėgti. Skirtumas tas, kad pribėgama iš motociklo galo pusės, labai logiška. Etapo ilgis virš 250 km. išskirtinai vien tik per kopas. Pažiūrėjus į maršrutą, jis atrodo kaip trilapis dobilo lapas. Aštunkėmis profai suka keturis, o mėgėjai šiemet jau du ratus, nes praėjusiais metais pasirodo važiavo tik vieną. Rato ilgis, netoli 60 kilometrų, daug slaptų punktų, kurių nevalia pravažiuoti . Sutinku Lorencą, kuris man padėjo su GPS dar Ispanijoje. Jis mina labai neblogai, tik nusiskėlė dantį, kažkaip nesėkmingai įsigrūdo į burną camelbako(gertuvė ant nugaros) kandiklį, pasirodo būna ir taip ir kuo toliau, tuo mažiau viskuo stebiesi. Lorencas kala klausimą į mano smegenis kaip vinį - kokia tavo strategija šiandien? Jaučiu, kad sekundės dalį pasimetu ir savęs perklausiu mintyse, po galais kokia mano strategija? Va tai tau.. Išlemenu, kad baigti etapą ir jaučiu, kad atsakymas skamba neįtikinamai, nes klausimas buvo apie tai, kaip jį baigti. Pašnekam apie šį bei tą , Lorencas papasakoja, kaip vakar tarp akmenų šalia kelio be sąmonės rado vieną lenktynininką, kuris pamatęs slapto punkto vėliavą nesuvaldė emocijų ir atsuko rankeną. Man patinka Jareko filosofija – jei pamatau, kad mane fotografuoja ar filmuoja, iš karto nuimu greitį, sutikite, gili išmintis, ypatingai šiame sporte. Galvoje vis sukasi Lorenco klausimas, už kurį esu jam dėkingas, nes dar yra laiko. Nesu gyvenime be sustojimo važiavęs 250 kilometrų ilgio Kuršių Nerija su keliskart aukštesnėmis kopomis, tai kaip surikiuoti tą strategiją. Gerai, bandau lygint su dviejų valandų enduro krosu namie, netinka, nes teks važiuot apie septynias - aštuonias valandas. Tada labiau tinka enduro formatas, ratų ilgis panašus tik vienu daugiau. Nusprendžiu taip, du ratus važiuoju labai nesidraskant ir stebėsiu kaip viskas sekasi, kokia savijauta, na, o vėliau pažiūrėsim. Vien tilpt į laiko normą profų klasėje jau būtų jėga. Tas „vėliau pažiūrėsim“ man brangiai kainavo.
Priekinėje padangoje slėgį sumažinau iki 0,5 atmosferos, galiniame iki 0,6. Eina komisija ir tikrina ar visi turi pakankamą kiekį vandens ir visas kitas priemones. Startas ir visi neriam į smėlio vandenyną. Dalyvių daug, jausmas kaip enduro krose, tik aplink ne latviai, bet važiuotojai iš viso margo pasaulio – Japonija, Kanada, Amerika, Australija.. Aukštyn, žemyn, kairėn dešinėn ir taip, ir kitaip, atsistojęs ir atsisėdęs, kaip toj dainoj vestuvėse kaime už stalo. Honda ne murkia, bet urzgia kaip pasiutęs šuo. Šiandien apsiginklavau specialiais akinių stiklais nuo saulės, poveikis superinis, viską matau aiškiai ir tiksliai. Beje, visiems atrodo, kad ant akinių užklijuota siaura tamsiai mėlyna apsauginė plėvelė ir jie maloniai man primena ją nusilupti. Iš tiesų nieko ten nėra priklijuota, ten kažkoks naujų technologijų pribambasas, iš vidaus aš paprasčiausiai jos nematau.
Kopose labai lengva pastebėti, kaip baimė valdo, arba nori valdyti tavo kūną, o ypatingai rankas. Taip jau esame sutverti, kad tam tikrais momentais kažkur nevalingai norime įsitverti ir tai yra savaime suprantami refleksai. Šitie įtampos keliami reiškiniai yra visiškai nereikalingi motociklų sporte ir net kartais pražūtingi, ką visi važiuojantys gerai žino, kiek įmanydamas stengiuosi tam nepasiduoti. Kopose, skirtingai nei kalnuose yra jaučiamas mastelis. Kai įdroži į kelių šimtų metrų aukštį ir pasikabini ant kopos smaigalio, toks jausmas, kad tave kažkas užkėlė ne ant bažnyčios stogo, bet ant paties kryžiaus ir dar su motociklu. Įsivaizduokit jei kas nors užpiltų Vilniaus televizijos bokštą smėliu ir užlėktumėt ten su motociklu, būtų tikrai nepakartojamas jausmas. Deja, tai neįmanoma, bet ne visai, čia Maroke, tai galite patirti. Taigi, mėgaujuosi išsiskiriančiu adrenalinu ir iriuosi per kopas. Turiu pasakyti, kad sekasi visai neblogai, porą kartų vis tik pritrūko pusmetrio iki viršaus, tada teko motociklą nuversti ir nutempus priekinį ratą žemyn vėl pastatyti, užvesti ir leistis atgal. Sklendi lanku kaip su kokiu bombonešiu ir vėl šturmuoji kopą. Būna įleki į viršų ir, rodos, jau tuoj tūpsi, bet su kojom spiriesi kaip varliukas su ląstais ir jau žiūrėk leidies žemyn. Jei matai, kad greičio tikrai nepakaks užkilti į viršų, tada nieko nelaukęs sukiesi atgal darydamas lanką, kol dar nepraradai greičio. Šitas manevras neblogai pakutena nervus. Viršuje smėlis dažniausiai laisvas ir birus, todėl pati kopa prieš pabaigą tave labai stabdo. Jei pasirenki per didelį greitį, gali labai nesėkmingai perskristi per keterą. Pirma pavara yra pragaištinga, sunku net iš vietos pajudėti, važiuoju tik antra ir trečia, jei kopa labai ilga. Nugriūti didžiausia galimybė yra ne kylant, bet leidžiantis, turi duot apsukų ir teisingai sudėlioti svorį.
Pastoviai ir vos ne priverstinai geriu vandenį, tai yra būtina, nes nuprakaituoti tolygu nukraujuoti, dehidracijos pasekmės labai baisios. Pats apgaulingiausias momentas yra tai, kad gerti nebesinori ir tai yra spąstai. Tą dieną išgėriau virš šešių litrų vandens.
Susuku pirmą ratą, viskas tvarkoje, kai iki antro rato lieka paskutinis punktas, laikas nuo laiko užuodžiu benzino kvapą. Atsižymiu greičio kortą ir priėjęs prie motociklo pamatau pelkę, iš kairio bako žarnos teka kuras, ji kažkokiu iki šiol man nesuprantamu būdu nusimovė. Sutvarkau, pažvelgiu į bakus, benzino faktiškai nematau. Iki rato pabaigos kur galiu užsipilti, kokie 5-7 kilometrai. Jau antrą kartą mane gelbėja kuro rezervas galiniame bake.
Apsukau du ratus, prisipilu kuro, į laiko normą telpu be problemų. Organizatoriai atžymėdami greičio kortą visada stebi, ar dalyvis neviršija etapui įveikti skirto laiko. Jeigu taip atsitinka, toliau važiuoti nebeleidžiama ir turi vykti į stovyklą. Danielis, deja, į trečią ratą nebespėjo. Turiu pripažinti, kad nuovargio nejaučiu, apsiėjau be jokio, kad ir mažiausio batono ir savijauta tikrai puiki, apima azartas. Važiuoju trečią ratą, iš malonumo net kažką garsiai uždainuoju tai buvo berods „kalnuos dainuojam“ vienas posmelis. Apturiu labai keistą reiškinį, užsimanau kotletų, kuriuos kepa mano žmona namie, tiesiog būtent kotletų ir dar važiuojant. Taip dar nėra buvę. Važiuoju jau kokias keturias valandas, galų gale pietų metas. Yra ruožas, kur kopos nedidelės, gal 2-3 metrų aukščio, o tarp jų kažkas panašaus į suplūktą molį, žvyrą. Jaučiu, kad važiuot pradedu greičiau, besimėgaudamas nardau tarp smėlio bangų. Lekiu skersai vienos kopos ir per sekundės dalį supratau, kad ji neturi nuolydžio, tai yra supustyta kaip stalas motokroso trasoje. Šuolis, motociklas lekia taisyklingai, iš viršaus dar pastebiu kažkokią sudžiūvusio mėšlo ar molio krūvą, į kurią tėškiasi priekinis ratas.
Nuotraukoje stalas nuo kurio parlėkiau.

Viskas įvyksta greičiau nei per sekundę. Bum... trumpam pamatau kalėdinę eglutę ir klūpau ant žemės, šalia guli motociklas. Pradžioj nesupratau kas nutiko, bet tuoj paaiškėja, kad pyliau su šalmu į priekinį gaubtą, visa laimė, kad ne į prietaisus.

Gaubtas laikosi tik ant vieno varžto, o smūgio būta gero, nes prasiskėliau lūpą ir turiu įtarimų, kad trumpam buvau grįžęs namo. Krisdamas nuo motociklo su koja nuspyriau vieną stopo lempą. Vėl gelbėjo pakaba, nes priekinis ratas kaip buldozeris tiesiog nustūmė tą kalną, o motociklas liko stabilus.

Ech, nors metrą į dešinę ir nieko nebūtų buvę. Še kad nori, kalnuos dainuojam, neatsargiai važiuojam.. gimsta naujas stulpelis..Orga galėtų tokiose vietose pastatyti greitį ribojančius ženklus. Kad atsitokėti iki galo, padarau kelias nuotraukas. Vieną nuotrauką padarau kaip autoportretą vietoj veidrodžio, kad pamatyti kaip ten atrodau. Viskas tvarkoj, panašus į transvestitą su raudonai padažytom lūpom. Jooo, niekada nežinai, kas tavęs laukia kitoje kopos pusėje, tiesiog niekada, ausyse skamba Bertilo Marcussono žodžiai, kai sklandėm jo vedami prieš pusantrų metų per kopas Maroke. Tos mažos, pasirodo dar pavojingesnės nei didelės, pagalvojau. Važiuoju toliau ir tik vėliau supratau, kad tai buvo ženklas, kurio taip ir neįvertinau. Baigiu trečią ratą, telpu į laiko normą, pilu kuro ir su puikia nuotaika ir savijauta šutinu ketvirtą, tiesiog atsidarė antras kvėpavimas. Jau anksčiau pastebėjau, kad beveik nebematyti dalyvių, mėgėjai jau baigė, o ir profai ne visi spėjo į trečią užvažiavimą.
Maršrutas šiek tiek pasislenka aukštyn ir pradedu važiuoti tvirčiau supustytomis, gana aukštomis kopomis. Važiuoju trečia pavara. Priekyje matau piramidės formos smėlio kalną, trumpai pagalvoju nevažiuot per smaigalį, o prieš viršų pasukt dešinėn kaip iš tiesų ir reikia daryt, bet kažkodėl šaunu tiesiai aukštyn. Laukiu, kada kopa pradės mane stabdyti kaip visada. Kai lieka keli metrai iki viršaus, supratau, kad papuoliau į didelę bėdą, viršuje smėlis supustytas kaip ir visur, kietai. Greitis per didelis, tikriausiai stabdžiau, galėjau aišku taisyklingai šokti atmetus kūną atgal, bet šokti važiuojant trečia pavara į nežinomybę ir paskui skristi kokia 30 metrų, kai neaišku kur ir kaip nusileisi ?...Vienu žodžiu, kvailai susimoviau manydamas, kad kopos viršuje smėlis lakus ir jis pats kaip visada mane pristabdys, greitis nebuvo ženkliai didesnis kaip paprastai. Motociklas sukrypsta horizontaliai, o aš lekiu per vairą. Pamenu tik tai, kad pamačiau visą kopų ir dykumos panoramą iš paukščio skrydžio, tas vaizdas išliks visam gyvenimui, vaizdas, kuris galėjo būti paskutinis. Yra vienas privalumas, kurį turi visi Batonai prasidedantys iš didžiosios raidės, viskas įvyksta labai greitai, nežiūrint net į tai, kad nuskridau mažiausiai dvidešimt metrų nelietęs žemės, tiksliau smėlio. Faktiškai, iškritau iš daugiabučio trečio - ketvirto aukšto. Nežinau kaip pavyko, bet ore nesivarčiau, o žnegtelėjau su dešine puse prieš tai pajutęs smūgį į kairį batą. Sudirbo išimtinai visos apsaugos kokias tik turėjau, sportinis šalmo užsegimas neatlaikė ir dirželis atsilaisvino beveik iki galo. Nuplėšiu šalmą, tyla, visiškai šalia, žemiau manęs guli Honda, iš galinio bako teka kuras pro nuluptą alsuoklį. Judinu iš eilės visą kūną, lyg ir tvarkoje, tik kažką negero jaučiu tarp kaklo ir dešinio peties, na, bet tai dar ne taip svarbu, galvoje dvi mintys, gyvas ir ralis greičiausiai baigtas, likus gal 15-20 kilometrų iki etapo finišo. Žmogus tokioje būsenoje labai dažnai padaro daug neracionalių ir neprotingų veiksmų, kažkodėl lipu ir renku išsimėčiusius raktus, kurie buvo įrankių maišelyje ant galinio sparno. Maišelio užtrauktukas neatlaikė smūgio ir viskas išsilakstė. Vėliau supratau, kad būtent su ta vieta motociklas kirto į kairį batą, smūgį labai sušvelnino ten buvusi atsarginė kamera, kuri kaip koks vainikas dabar guli šalia motociklo. Padarau dar vieną nesąmonę, bandau pakelti motociklą, tada nudiegia labai padorus skausmas ir jaučiu kaip ties raktikauliu viskas labai šlykščiai juda. Pasidaro šiek tiek silpna. Taip, ralis baigtas. Lieka paprastas klausimas, ką daryti toliau ir kaip iš čia išsinešdinti. Šiaip taip suvedu koordinates į telefoną nes saulė šviečia, kad nesimato net ką rašau ir siunčiu Orgai. Žinutė neišsisiunčia, nėra ryšio. Patogiai įsitaisau ant smėlio, apninka mintys, kodėl taip atsitiko, net užsinoriu miego. Prisiminiau kažkokį filmą, kuriame girdėjau tokį pamąstymą, žmonės papuolę į ekstremalius sunkumus dažnai pražūva dėl to, kad pastoviai ieško priežasčių kodėl taip nutiko ir kaltina save ar kitus. Ačiū dievui kaltint nėra ką, tik save. Na dar mamą galiu aišku apkaltint, iš kurios išzyziau vaikystėje leidimo nusipirkti dėvėtą motorinį dviratį už labai ilgai taupytus pinigus. Visas mintis kaip, kodėl, už ką ir panašias, tėškiu į šoną ir palieku vėlesniam laikui. Esu gana aukštai, todėl matau labai toli, panašiai už kilometro, jei eiti žemyn, kopos baigiasi, ten matau šiaip tradicinę Maroko dykumą, kurioje yra kelias, ne asfaltas aišku. Apytikriai už pusantro kilometro, žiūrint tolimesnio maršruto kryptimi, tarp kopų kyšo mažo beduinų kaimelio palapinių viršūnės. Nėra taip blogai. Ketvirtas ratas, kas važiavo tas nuvažiavo ir aplink nei gyvos dvasios. Lipu į nelemtos kopos viršų ieškoti telefono ryšio. Kopdamas apžvelgiu savo skrydžio atstumą, net šiurpas nukrato. Vienoje vietoje matyti įdubimas, kurį paliko priekinis ratas kai motociklas nėrė nuo kopos, priekinė šakė motociklą spriegė tolyn, tada jis apsivertė, tvojo man galu į batą, dar kartą apsivertė ir perskridęs per mane nukrito visai šalia. Beje, nukrito jis ant savo kojų vadinamų ratais, todėl jam absoliučiai nieko nenutiko. Stengiuosi negalvoti, kas būtų buvę, jei jis būtų nukritęs ant manęs, nori nenori peršasi mintis, kad sėkmė manęs visiškai neapleido, greičiau priešingai, man nežmoniškai pasisekė.
Viršuje ryšys yra, bet žinutė vis tiek neišsisiunčia, prisiskambinti irgi nepavyksta. Toli apačioje matau važiuojant džipą ir sunkvežimį. Mojuoju jiems viena ranka ir atrodau kaip kvaištelėjęs tranzuotojas, jie nuvažiuoja, suprantu, kad aš jiems mažas aguonos grūdelis ir dar šone. Viršuje pučia vėjas ir tai atgaivina, laikas nuo laiko užeina toks nemalonus silpnumas. Vandens turiu nedaug, gal nepilną puslitrį. Na ką, ar čia taip ir liksiu, turiu priimti sprendimą, o jis toks - nusileisti žemyn ir eiti iki kelio, ten bandyt sulaukti mašinos, pas beduinus nesinori.
Palieku šalmą, kaklo apsaugą, kažkodėl vieną pirštinę ir einu žemyn. Labai nenorom prisiverčiu ištraukti fotoaparatą ir įamžinti šia vietą, viena ranka labai sunku tvarkytis su kuprinės užtrauktukais. Liūdnai nužvelgiu savo vienišą motociklą, kuris kaip koks apleistas burlaivis įstrigęs lieka smėlio jūroje.

Dar filmukas trumpas desertui. Pradžioje matosi mano pėdos, kai pradėjau leistis žemyn, jei įsivaizduotumėt laikrodį, važiavimo kryptis buvo iš 10 valandos arba ties 280-290 laipsnių.
http://www.youtube.com/watch?v=txtSMdxAaac
Einu žemyn, ir pradedu jausti, kad labai diegia tarpumentį. Per daug neišsigąstu, tai greičiausiai pereitos vasaros stuburo trauma atsigamino, bet skauda atsakančiai. Einu ir galvoju, vienos šventės, trečiam rate pamačiau kalėdų eglutę, o ketvirtam šliaužiu persikreipęs kaip koks Died Morozas, tik vietoj dovanų maišo, kuprinė ant kairio peties, o vietoj sniego, brendu per smėlį. Išspaudžiu šypseną ir tai yra gerai.
Nusileidau nuo kopų, čia jau kur ne kur auga kažkokie krūmai ir netikiu savo akim, tarp jų matau už kokių 200 metrų šmėžuojantį greitosios pagalbos džipą, vėl mojuoju numetęs kuprinę, deja, nuvažiuoja. Na ką, nuvažiavo tai nuvažiavo, geriau būtų visai nepasirodęs. Prieinu prie kelio ir atsisėdu. Kelias toks kaip per karjerą, vingiuotas, duobėtas, bet kelias. Pralaukiu gal 10-20 minučių, girdžiu kažkas parbirbia iš kairės. Netikiu savo akim, dar vienas greitosios pagalbos džipas o iš paskos baisinis techninės pagalbos sunkvežimis. Patikrina mane ir greitai diagnozuoja, lūžęs raktikaulis. Kur motociklas klausia, ten sakau, ar nesudaužytas, ne, atsakau . Privažiuoja vienas žmogus iš Orgos su Yamaha. Daktaro draugelis sako, duok šarvus, parvarysiu motociklą, gerai tik padėk nusiimti sakau. O čia tai jau momentas priartėjo neblogas, atsiklaupiau ant žemės ir prasideda striptizas. Šalia stovi chėbrytė ir žiūri, mechanikai iš Kanados, ruošiasi Dakarui, tik vakar susipažinom prie stalo. Daktaro draugelis ryškiai seno chirurgo sindromą turi arba yra veterinaras, taip grubiai rauna tuos šarvus, kad net suvaitoju vienu tarpu. Easi, easi aš jam ir dar paleidžiu lenkiškų ir rusiškų keiksmažodžių seriją kurie jam prašvilpia pro ausis, nesupranta juk, matyt labai nori su mano motociklu pralėkt šmikis. Kai nulupo šarvus, daktarui sakau, kad labai šūdinai jaučiuosi ir nors niekada nesu nualpęs, bet man atrodo buvau netoli to. Liepė išsižiot ir beklūpant sulašino kažkokią ampulę į burną, lyg ir pagerėjo, va kada reikalingi vaistai. Įsirioglinu į džipą, gale sėdi mano likimo brolis slovakas, jam baigėsi dar blogiau, ant jo užkrito motociklas, o nuskrido vienass prie vieno kaip ir aš, irgi tikėjosi, kad kopa pristabdys. Kaip vėliau paaiškėjo jam lūžo kairės kojos pėda, kulnis, lygiai ten kur ir aš gavau smūgį, penki šonkauliai ir raktikaulis. Veža mus į stovyklą, pro šalį prabirbia mano kankintojas su Honda, važiuotojas matosi asfaltinis, skraido į visas puses važiuodamas per smėlį, reikėjo jam ir batus duoti, pagalvojau. Slenku į pseudo ligoninę, prisiminiau kaip liūdnai vakar stebėjau savo likimo brolius, dabar panašiu žvilgsniu mane lydi draugeliai lenkai. Sakė vieną vaikiną nesenai skubiai išgabeno, daugybiniai lūžiai ir kas baisiausia, vienas stuburo slankstelis, kaip sužinojom vėliau, nebejautė žmogus kojų, tikėkimės, kad laikinai. Surašė duomenis dėl draudimo ir dviem džipais, viso keturis žmones, išgabeno kažkur už 100km. peršvietimui į ligoninę. Visą kelią pramiegojau, tai net nejutau kaip atvykom.
Esam keturiese: aš, slovakas ir du italai. Vienas italas labai keistas, turi parištą ranką, greitakalbe mala ir iš viso nepanašus į sulaužytą žmogų. Rengenas sako neveikia, tai turim laiko ir visi šnekučiuojamės apie šį bei tą. Vyrukas išsitraukia kažkokį pakelį su baltom piliulėm, pasiūlo, klausiu kas čia, čia sako beveik tokio pat stiprumo tabletės kaip morfijus. Na, dabar aišku ko jis taip smagiai jaučiasi. Padėkoju, nes dar nemirštu iš skausmo ir atsisakau. Kaip vėliau paaiškėjo, raktikaulis jam lūžo trijose vietose. Kai pagaliau kiekvienas gulamės ant senoviško rengeno stalo visi kiti krizena iš to, kuris gulasi iki to laiko kol jam prieina eilė. Mane fotkino tris kartus, kažkas ten jiems nesigavo, pats procesas kelia įtarimų, jokio uždangalo ant vyram svarbios vietos, arabas operatorius stovi šalia, tikriausiai grįžęs iš darbo šviečia kaip Klaipėdos švyturys nuo radiacijos. Turim diagnozę, važiuojam atgal, man sako gipso nedės, nes raktikaulis nėra prasikeitęs, na nedės, tai nedės. Duoda kažkokių piliulių, išgeriu ir vėl miegu visą kelią. Grįžtam tik antrą ryto. Kai kas dar remontuoja motociklą, klausiu kas nutiko, kuro pompa sako. Jo pagalvoju, man remontai jau baigėsi. Mano tikras draugas Kšištofas, kitaip negaliu jo pavadinti, užleidžia man savo lovą viešbutyje šiai nakčiai, o pats eina miegot į palapinę. Nors gulėt galiu tik ant nugaros, kaip mat nugrimztu į sapnų karalystę...Ryt prasidės oro anomalijos, kurių dykumoje dar neteko matyti, laukite tęsinio..
P.S Tikiuosi, kad už kelių dienų įmesiu daugiau nuotraukų iš King Stage.


6 diena

Šiandien bus paskutinis etapas po Mercugos smėlynus, tik dabar punktai bus pačiam kopų viršuje.Etapas neilgas, kelių valandų, bet labai įdomus. Atsikeliu kartu su visais, Kšyštofas ir lenkų fotografas bei dar du jų komandos žmonės autobusiuku važiuoja į startą pasižiūrėt, prisijungiu ir aš. Dangus kaip ne keista aptrauktas debesimis, pučia stiprus vėjas. Su pavydu žiūrim į važiuotojus, o jų yra visokių, vienas startuoja ir iškart pasuka į šoną tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Išlydėjome Jareką, Danielių ir Stanislovą, vykstam atgal. Mane paleido netoli viešbučio, kur stovi eilė palapinių, ten aš gyvenu. Palapinės, tai ne tokios kaip mes įpratę, jos padarytos iš kažkokių vietinių demblių, tokio sunkaus audinio, viduje yra čiužinys, kas du čiužinius erdvė atskirta kažkokiais užtiesalais, o ant žemės yra kilimas. Kai guli ir žiūri į lubas, jos šiek tiek persišviečia. Turiu visą laisvą dieną, tai galvoju padrybsosiu, nes kai guliu ant nugaros visai nieko jaučiuosi, išskyrus vieną dalyką, atsigulti ir paskui atsisėsti yra kažkas neaprašomo ir problemų daugiau turiu ne su raktikauliu, o su nugara. Guliu ir vėpsau į viršų, vėjas pakilo kaip reikiant, protarpiais į vidų neša smėlį, kuris įkyriai lenda visur, net į ausis. Tegu lenda galvoju, mes vieno kraujo.. Pagulėjau aš gal valandą, gal mažiau ir jaučiu, kad kažkas mane pradeda baksnoti, na čia dabar, negi lyja. O tai tau, pradžioj buvo įdomu, o vėliau jaučiu, kad lietutis stiprėja, jį pakolkas dar visai neprastai prilaiko audeklas. Po kiek laiko darosi visai nelinksma, pradeda kapsėti kaip reikiant. Nešu kudašių lauk, negalvojau, kad ilgai lis, tai miegmaišį pridengiau sunkia apklote, kurios nenaudoju. Kur eit? Eik kur nori, tai šliaužiu į Hainco priekabą, reikia gi daiktus susitvarkyt. Tik spėjau apsirinkt, Haincas pradėjo motociklus krauti, turiu vėl kažkur dingti, lietus jau pradeda pilti ir varo nesustojant, net sunku suprast kas čia vyksta. Einu į viešbučio taip vadinamą recepciją, trinuosi. Kadangi stipriai lijo, tai aprangą nusprendžiau parsinešti ryt ryte, nes ji paliko prie viešbučio kuriame gyvena lenkai. Sunku nupasakoti į kokią pliurzę visos tos dulkės pavirto, kai gavo vandens. Visi kurie grįžo į palapines rado plaukiančius ir peršlapusius daigtus, batai apkibę kalnais molio. Atėjo vakaras, visa kupeta italų įvirto į viešbutį ir matau, kad pradėjo ruoštis nakčiai, o aš net nepagalvojau užsiimti kokio suoliuko. Stebiu vieną italiuką, kuris kampe guli ant minkštasuolio ir kai tik išėjo į bryfingą, atsigulu į jo vietą, pasidedu šalia savo drėgną miegmaišį, nutaisau rūškaną veidą, stengtis labai nereikia, ir nusprendžiu, kad net šimtas italų manęs iš čia dabar neišvarys. Taip ir buvo, jis su savo draugeliu ant žemės įsitaisė. Guliu ir stebiu visus, nes veikt tai nėra ką. Vienas ispaniukas, grynas tarškalas, greitakalbe mala taip, kad net kyla įtarimų ar jis pats supranta ką sako. Prieina prie italų ir pasakoja, viską galima suprasti, nes visi ispanai ir italai dubliuoja savo kalbą nebylių žmonių gestų kalba. Suprantu, kad važiuojant per kopas jis kaip ir priklauso gėrė daug vandens, gėrė kol jį supykino ir greičiausiai apsivėmė, tik nesupratau ar užsupo nuo kopų ar vandens padaugino. Vėliau jis tik skalavo burną. Vyriukas tiesiog trokšta bendrauti, kaip tyčia pasitaikė Pavluša šalia, ispanas nutaiso klausiamą miną ir klausiamąja intonacija prakalba lenkiškai...kurva?? ir žiūri į akis... Pavelas net pasimeta ir vėl.. kurva?? Jaučiu, kad tuoj sproksiu iš juoko, o juoktis man negalima, nebent pro ašaras. Pavelas kažką numykė, ispaniukas toliau pila gimtąja, tas lenkiškai o aš skausmingose juoko konvulsijose. Vėliau klausiau Pavlo, kaip pavyko ispaną lenkiškai keiktis išmokinti, tas dievagojasi, kad nemokino, bet pasirodo jų mašinos šalia stovėjo.
Pavalgiau kažką ir miegot, tik žiūriu pro pat mano pagalvę(tokią pripučiamą) ropoja laabai didelis, juodas vabalas. Nubloškiau jį į šoną ir atsiguliau, italai visokie, vabalai lenda galvoju. Praėjo kelios minutės ir ties kaklu kažką pajaučiau, supratau, kad jis žaltys grįžo, tai nevalingai sviedžiau kaip kokią slyvą į sieną net dusliai suskambėjo, su visais likusiais sveikais raktikauliais ir kitais kaulais šokau kaip žiogas į viršų ir atsisėdau. Dievulėliau mano, italai kurie dar nemiegojo tikriausiai pagalvojo, vaikinui košmaras prisisapnavo. Užuodžiu kažkokį labai egzotiškai šlykštų kvapą, na, į kelnes lyg ir nepridėjau, bet kai pauosčiau ranką tai vos nesupykino, tas dykumų jonvabalis taip man davė suprast, skant čia jis gyvena. Einu plaut rankų ir vos atplaunu. Tenka grįžt, galvą dedu į kitą pusę, labai nepatogu, nes nuolydis žemyn. Pirmą kartą pagalvojau, kad noriu namo jau. Prasimūčijau gal porą valandų, visi knarkia, pasisukt negaliu, nugarą bado kaip su žarijom, tai palikau taip sunkiai užkariautą vietą ir įsitaisiau ant tokio trumpo suoliuko kitoje vietoje. Miegojau prastai, jei tai galima pavadinti miegu. Mano nuostabai ryte dar tebelyja, tiesa silpniau. Einu parsinešti batų ir aprangos. Nuėjau gal šimtą metrų ir lietus vėl žliaugia. Kojos aplipo purvais, kelnes lietus net primušė prie kojų, tai atrodau kaip su pėdkelnėm, vienintelė palaima, tai mano striukė kurią net neįtardamas apie tokį orą nusipirkau prieš kelionę, jinai visiškai nepraleidžia lietaus. Ispanijoje dar galvojau koks esu kvailys, kad nusipirkau tokią šiltą, o dabar žiūrėk, nepamainomas daiktas. Įvirstu pas chėbrytę, tie žiūri kaip į zombį, sako vakar nespėjom tavo aprangos į vidų įnešti, tai visa perlijo. Ai sakau, viskas darosi nebesvarbu. Suvynioja su izoliacija batus, kad su viena ranka galėčiau nešti, Kšyštofas paskolina krepšį į kurį sukišam aprangą, permeta man per petį ir pėdinu atgal, tiesa dar užsuku į daktarų kambarį kažkokių tablečių nuo skausmo, turiu vieną ryte ir vieną vakare išgerti. Šliaužiu atgal, po kiek laiko sustoja lengvasis automobilis, seselė kuri vakar lydėjo į logoninę, parvežė, puikus daiktas tas automobilis kartais ir seselė aišku labai gailestinga. Išlipu ir stebiu nerealų vaizdelį, Iveco sunkvežimis su kuriuo man šiandien teks keliauti bestovėdamas per naktį susmuko ir pūpso didžiulėje pelkėje, Haincas traukia jį lauk su savo sunkvežimiu. Čia Afrika, čia lietūs lyja pasirodo, gaila, kad fotoaparato šalia neturėjau.
Pagaliau važiuojam, sunkvežimį vairuoja Robas, tas pats, kuris mocą mano blogai pritvirtino, na galvoju, pažiūrėsim kaip tu dabar mane veši. Tas sunkvežimis tai tokia seniena, bet birbia, matosi, kad buvusi vokiečių bundesvero nuosavybė. Iš viso telpa 6-7 žmonės, du priekyje ir 4-5 už jų, yra ištisinis suolas. Gale sėdim keturiese, du vokiečiai kuriems užlinko technika, italas Aleksandras, su kuriuo jau pažystamas, nes kai kėlėmės keltu, tai gyvenom vienoje kajutėje ir aš. Stebiu šone iki horizonto nusiraitančią sodriai oranžinę kopų virtinę, po kurią dar visai neseniai važinėjau, o visa dykuma pavirtusi į didelį ežerą. Na ir kaip galvoju vyriukai šiandien važiuos, jei atvirai, visai nesigailiu dėl šio etapo, nes paprasčiausiai neturiu tokiai pliurzei tinkamų padangų.
Nuvažiavę gal trisdešimt kilometrų, sustojam prie vieno slapto punkto, kuris visai netoli nuo asfalto. Pamatau Jareką su Danielium, prieinu prie jų. Jarekas matau piktas, mai galas tokį važiavimą, sako, važiavom penkis kilometrus su Danielium palei krantą, pakol suradom vietą kaip persivaryti motociklus per šniokščiančią upę ir tai rizikavom. Per pliurzę KTM‘as karts prasmegdavo iki lempų. Tai dar nieko, bet matytas vaizdelis visai nuotaiką numušė, o kas nutiko klausiu. Privažiuojam prie upės, sako, žiūrim žmogus guli apdengtas su ta blizgančia antklode. Upėje matosi apsivertęs automobilis ir tik ratai kyšo iš vandens. Kur jo partneris, neaišku, laba tikėtina, kad po vandeniu. Kaip sužinojom vėliau, tai su partneriu buvo viskas tvarkoje. Kai bandė pervažiuoti pradėjusią stipriai tvinti upę, banga nuplovė jų automobilį ir pradėjo vartyti. Šturmanas pasimetė, atsisegė diržus ir pradėjo lysti iš besivartančio automobilio pavirtusio į vandens atrakcionų parką. Mašiną jį prispaudė ir pervirto per viršų. Vairuotojas diržų neatsisegė ir išlindo tik kai šis sustojo, todėl jam nieko nenutiko. Organizatoriai patikrino trasą, bet viskas keitėsi labai greitai ir kardinaliai, pastoviai lijo.
Nuotrauka da

Haja
mi smo na sluzbenom putu, da nema dosta vrjeme za puni komentar. Samo da ci kazati.......

o norejau pasakyt, kad sitas zmogus su affigenais cojonais ir hippy-biker poziuriu. Tiesa sakant, nieko negirdejau apie ji, kol nenutare vaziuoti ralyje. Po to patapo idomu, nes vaziavo ne siaip sau. Dar idomiau buvo ji stebeti Enduro Pavasaryje. Paprastas, prie objektyvu NEpriprates zmogus. Sunkiai bendraujantis (gal) , bet turintis tiksla ir ji pasiekes (siekiantis), t.y. geras pavyzdys zmonems kaip as.
Aciu, kad esi!
Galesiu - peremsiu. Negalesiu - laikysiu spygas.
GO!!!

afygenai! +1000vaziuotojui. o dar ir raso gramatnai!

nu, tik pabaiga briedis nukirpo

tai kad idejo briedis praeitu metu kankorezi! minus bus tol kol neatsiras tutausanddesimt revju..

2010 idesiu, kai tik gausiu is jo. Siuo metu raso. O pabaiga pataisysiu, nes itariu forumiukas nukirpo

Del Ginto tai Traxas visiskai teisus. Zmogus siaip jis yra labai rimtas, ir rimtas biznierius. Bet kuklus ir paprastas kaip 2 kapeikos. Turi ahujena humoro jausma. Nemaciau niekada pikto (ir gerencio). Nors kai viena karta jis prie visu paprase ipilt jam degtines (po kazkuriu jau varzybu) - visi net siktelejo. O jis tai pamates tik nusisypsojo ir pasake: pajuokavau.

6-a diena (pratesimas)


Nuotrauka daryta Jareko su mobiliu telefonu.



Važiuoju ir jaučiu, kad šąla kojos, nes kelnės, batai, viskas šlapia ir džiūva tik nuo kūno, dar kiek ir kalensiu dantimis. Visą žiemą namie pravaikščiojau su rudeninias batais, o Afrikoje šąla kojos, pasaulis eina iš proto. Kai tik sustojom pauzei, pasiėmiau iš kuprinės sausas kojines ir jaučiuosi visai pakenčiamai, o batų visai nebesiaunu. Turiu pasakyti, kad Ivec‘ui visiškai nusibaigę amortizatoriai, todėl stebiu kelią net išsižiojęs, kad galėčiau priimtį smūgį važiuojant per duobę ne nugara, o kojom. Taip birbėm visą dieną virš 400 km ir viešbučio teritoriją pasiekėm jau beveik temstant. Arabai velka čiužinius iš palapinių ir kloja visur kur tik įmanoma, susirandu vietą nakvynei. Stebiu grįžtančius dalyvius, į juos baisu žiūrėti, purvini, šlapi ir nerealiai sušalę, tempia asmenines dėžes kaip kokias bombas, bet pilni įspūdžių. Visiems dalija vietinę arbatą, kuri yra prisotintas cukraus tirpalas su mėtos lapais. Labai saldu, bet visai liuks kai esi sustiręs. Po truputį visi susigrąžina šypsenas. Paklausiu Jareko, kaip sekėsi, tai sako kai dar važiuoji bekele pusė bėdos, nes kūnas dirba, bet važiavimas asfaltu kažkas baisaus, temperatūra tik +9, vienu tarpu gavo sočiai krušos kuri negailestingai čaižo veidą. Iš šono Atlaso kalnynas, kurio viršūnėse ir vasarą yra sniego, tai oras dažnai būna nenuspėjamas. Daug dalyvių važiuodami griuvo ant asfalto, neišvengė batono ir Jarekas, kažkoks šuo išbėgo, tai nuo KTM‘o bako nutrynė 20mm plastiko kai čiuožė, pačiam nieko. Vienas motociklininkas vos nesušalo iš tikrųjų, turėjo avariją ir jau saliutavo raketom. Kai jį rado, jau buvo vos ne mirtinai sušalęs, nes buvo visas peršlapęs nuo lietaus. Paguldė jį vestibiulyję ant tachtos, apklojo gal penkiomis antklodėmis, prie užuolaidų pritvirtino lašelinę ir atpumpavo.. Kartais gali pagalvoti, kad esi kažkokiam kare, tik neaišku kas prieš ką kariauja. Šiame etape rezultatai nebuvo skaičiuojami
Guliuosi ant drėgno čiužinio, jau antra para miegu su rūbais, virtuvėje garsiai riejasi arabai, bet dėdė miegas už juos stipresnis...
Ryte sutinku draugelį slovaką, dalijamės miegojimo vienoj pozoj patirtimi. Klausiu kaip važiuoji, sako kartu su Reineriu lengvajam automobilyje. Gal yra vietos sakau, taip, gale vienas sėdžiu, atsako. Lekiu pas Reinerį ir porinu, jei važiuoti toliau su Robo mašina, tai tada geriau noriu sėdėti ant savo motociklo priekaboje nei ant to suolo. Užuominą suprato ir netrukus įsitaisau pas jį ant galinės sėdynės.
Oras šiandien jau daug geresnis, vairuoja Reinerio padėjėja ir jai mažiausiai rūpi mūsų raktikauliai, penki slovako šonkauliai ir lūžusi koja. Stengiamės dejuoti tyliai ir stebime kelią. Atvežė mus į uostą ir paleido. Man tai nieko, aš vaikštau, kolegai daug prasčiau, jis normalių ramentų negavo, tai šoliuoja viena koja pasiremdamas kažkokiais pusramenčiais. Padedu jam kiek tik galiu, pasirodo gyvena Liptovski Mikulaš, lietuviams, kurie slidinėja, gerai žinomas kalnų kurortas Slovakijoje. Tvarkomės pasus, keičiamės neišleistus pinigus ir tiesiog labai ilgai laukiame kada pradės leisti į keltą. Su motociklo dokumentais stoviu eilėje pas muitininkus, šalia kaip tik žymioji ralistė Tina Meier iš Vokietijos, nepraleidžiu progos pašnekinti. Užlenkė jinai savo 250сс Yamaha kopose, vis tik per silpnas aparatas. Paskui sako yra toks ralis Drezden-Breslau(Wroclawas) birželio pabaigoje, klausia gal norėčiau sudalyvauti, gerai sakau pasižiūrėsiu kaip galimybės gal ir atvažiuosiu, tik nepasakiau, kad aplūžęs esu.
Kelte vėl su Aleksandru iš Italijos papuoliau į vieną kajutę. Aleksandras šiek tiek žmogus keistas kaip ir visi čia susirinkę, bet iš tiesų jis ligotas žmogus. Jam paralyžuoja vieną kūno pusę, o jis vis tiek važiuoja į ralį. Prieš tai jautėsi gerai, bet kai prasidėjo veiksmas, tai neaišku dėl ko, streso ar nuovargio jam vėl pradėjo tempt koją ir ranką. Važiavo tik vieną dieną, vėliau gydytojai neleido, bet žada važiuot paskutinį etapą Ispanijoje. Klausimas kodėl jis važiuoja į ralį, tikriausiai jam jau įkyrėjęs pagalvojau, todėl ir neklausiu, manau, kad aš jį savotiškai suprantu. Laivą naktį neblogai supo, po visų tų kelionių gerai įmigau ir tik kad subarškės kažkas, kad subildės, dievaži akimirką pagalvojau, kad skęstam. Pasirodo, Aleksandras užlipęs į antrą aukštą prarado lygsvarą ir nubildėjo žemyn ant nugaros. Kol sugrabaliojau šviesą, jis jau spėjo atsitūpti, tai nebereikėjo man sėstis, kas yra labai skausmingas dalykas. Klausiu sveikas, sveikas atsako, na ir išgąsdinai tu mane sakau. Ryte sutikau draugelį slovaką, kuris už sienos miegojo, klausiu ar nieko negirdėjai naktį, girdėjau sako, o kas ten buvo, klausia, Aleksandras iškrito iš lovos sakau. Šiaip jam juoktis nerekomenduojama , kaip ne kaip penki šonkauliai lužę, bet abudu nebenusiturim ir atrodom su tokiom veido išraiškom kaip dvi nėščios moterys kurioms prasidėjo sąrėmiai, skauda, bet tuo pačiu pranešė, kad abi laimėjo loterijoje...Juoktis turim teisę, nes patys atrodom gana juokingai.
Lenkai ruošiasi važiuot baigiamajam etapui, tik iš Danielio KTM‘o kažkas lyg ir bėga. Pastatė keliese motociklą ant vieno rato , vanduo varo iš duslintuvų. Šiaip taip užvedė, tai taškosi kaip reikiant. Kažkas pripylė ryškiai vandeniuko, nors kvapas toks lyg dar ir ne tik vandeniuko. Danielis ryškiai pasimetęs, kas tai galėjo padaryti. Pereitą vakarą jis pasišakojo prieš olandų komandą kiek pamenu, reiškė kažkokias pretenzijas, kad ne taip sunkvežimį pastatė, Orgai skundėsi, manau visai be reikalo. Greičiausiai jie jam ir pripisuarino. Kai išvažinėjom iš uosto, mačiau jį sustojusį, vėliau sakė, kad ir į bakus privarė, supyko chėbra kaip reikiant tikriausiai.
Ralis baigėsi, kas dar važiavo, pravažiavo paskutinius kilometrus ir pasiekė finišą. Vakare, apdovanojimų metu sužinojau, kad tik 16 dalyvių surinko visus punktus ir negavo baudos. Esu patenkintas, kad esu čia ir net negraužia nuoskauda, kad nepasiekiau finišo kartu su motociklu, kuo toliau tuo stipriau suprantu kaip man laimingai viskas pasibaigė. Reziumuojant noriu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog dalyvavau šiame ralyje. Įgijau neįkainojamos patirties kurią panaudosiu ateityje, patyriau daug nuotykių, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Sprendimas dalyvauti profų klasėje mano įsitikinimu buvo teisingas, fizinė forma ir vairavimo technika buvo tam tinkama, su mąstysena, logistika ir orientavimusi reikia dar padirbėti. Lietuvos sportininkams, kurie dalyvauja endurokrose ar važiuoja enduro varžybose ir nuspręstų važiuoti į Tuarego ralį rekomenduočiau važiuoti tik profų klasėje, mėgėjų klasėje drąsiai gali dalyvauti visi turintis patirties enduristai. Daug žmonių prisidėjo prie to, kad galėjau važiuoti, esu jiems labai dėkingas, tad sakau ačiū visiems draugams, Motodiados komandai, Dainiui parėmusį padangom kurios puikiai tarnavo, Powersportui su Vilium priešakyje ir aišku visai savo šeimai, kuri leidžia man juos kankinti nežinomybe, baime už tai gaudami tik viena, susitikimo džiaugsmą sugrįžus.
Taigi, esu Almerijoje, čia dar prabūsiu dvi dienas ir turiu pasakyti, nors tai ir Ispanija, tai mano žemė, pažystama kultūra ir toks jausmas, kad jau viena koja namie. Ten už jūros, kitas pasaulis, įdomus ir gražus aplankyti, pamatyti, bet visiškai kitas ir kiek svetimas. Kaip ir bet koks žmogus keliavęs ar buvęs svetur, pajuntu, kaip saldu grįžti ir gal būt, kad tą jausmą patirti iš naujo, po kiek laiko mes vėl kraunamės daiktus, paliekam namus ir kažkur vėl iškeliaujam.

nu pyze, skaičiau iki Japones ruošiasi startui, tada supratau kad briedis chalturina.

Sveiki MF skaitytojai. Jus pirmieji gaunate Ginto pasakoja apie siu metu raly.

Taigi.

2010

Pasiruošimas, kelionė

Į Tuareg 2010 ralį užsirašiau dar nesugijus lūžimui, 2009 metų pavasarį. Beje, apie gautą traumą. Parvykęs nuėjau į Kretingos ligoninės priėmimo punktą. Budintis chirurgas apžiūrėjo mane labai atmestinai ir dar vos nesugipsavo, kas lūžus raktikauliui šiais laikais nėra būtina, nes yra specialūs įtvarai. Praslinko keturios savaitės po sugrįžimo, raktikauliai per tiek laiko sugyja, o aš nieko nesupratau, nes tiesiog negalėjau pagulėti ant dešinio šono. Nuvykau į ligoninę uždaryti nedarbingumo pažymos ir traumatologas konstatavo, kad mano raktikaulis sugijo, bet jis yra išnarintas...Še tau ir naujiena, tai ką dabar daryt klausiu, dabar jau nieko padaryt pasirodo nebegalima, raktikaulis laikosi tik ant sausgyslių ir priaugo išnarintas, norint jį atstatyt reikia daryt rimtą operaciją. Tik dabar supratau iš kur ta baisinė kraujosrūva buvo per visą krūtinę ir pilvą, bei kodėl taip skaudėjo atsigulant ir keliantis. Skaudi patirtis ir klaida, kurios linkiu niekam nepadaryti rimčiau susižeidus, neikite niekada į nerimtą gydymo įstaigą, susiraskite gydytoją pagal pažįstamų ar draugų rekomendacijas ar kažkas panašaus, tai tikrai atsipirks. Rimtas gydytojas pasakė, kad per laiką apsiprasiu ir jei nejausiu diskomforto, operacijos daryti nebūtina. Deja, diskomfortą jaučiu iki šiol. Sėkmingai atpyliau visą 2009 metų endurokroso ir enduro sezoną ir likus 4 mėnesiams iki išvykimo man padarė kryžminio raiščio atstatymo operaciją, čia „dovana“ iš dar ankstesnės kelionės į Maroką. Taigi žiemą praleidau reabilituodamas dešinę koją ir net nepajutau kaip atėjo kovo 6d., kai turėjau išvažiuoti. Motociklui ypatingų pakeitimų nepadariau, nors įsigijau naują roadbuk‘ą, naujus excel ratus, užsakiau naujus mažesnius galinius bakus iš kevlaro, naują GPS Garmin60CSx. bei nusprendžiau išbandyti bekamerines padangas su mouss‘ais. Viską puikiai sutvarkė mano geras draugas Kęstas, kurį manau visi važiuojantys pažįstate. Šį kartą vykti į ralį nusprendžiau kitaip. Iš pradžių planavau važiuoti kartu su lenkų komanda, bet sunkmetis pakoregavo lenkų planus ir iš 4 važiuotojų liko tik vienas. Taigi nuspresta, vykstu su mikroautobusu pats, paimu dar du motociklus, vienas italo Stefano, kuris gyvena Latvijoje ir kitą Kšištofo iš Lenkijos. Didžiausias planuojamos kelionės pokytis yra tas, kad kartu vežuosi žmoną Jolantą, kuri užregistruota kaip service car driver. Ji labai mėgsta keliauti, puikiai su visais sutaria ir yra pasiskiepijusi nuo sunkumų kelionės metu. Kartu praleisim atostogas, bei pati galės įsitikinti, kad ralis yra baisus tik iki to momento, kol nepradedi jame dalyvauti, vėliau jis traukia kaip magnetas. Kšištofas atskris lėktuvu o su savim atsiveža vyruką irgi vardu Kšištofas pravarde myška, kuris bus mūsų mechanikas. Jis nėra profesionalas, bet yra vyrukas, kuris turi nagus ir važinėja Afrika Twin, to mums pilnai turi pakakti. Beje, Kšištofą supažindinau su savo mechanikavimo koncepcija šiame ralyje, tai yra, viską darysiu pats ir prašysiu pagalbos tik tada, kai jos iš tiesų reiks ar trūks laiko. Tiesa, čia dar ne visi mūsų komandos dalyviai, iš Anglijos atskrenda dar viena mergina, lenkaitė vardu Magdalena, kuri yra myškos draugė, profesionali masažuotoja bei fotografuojantis žmogus. Taigi, kovo 6d. šeštadienį išvykstame.
Ralis prasidėjo jau Lenkijoje, nes sprinterį apvilkau vasarinėmis padangomis, kaip ne kaip į Afriką juk, bet kai GPS nuvedė į kelius einančius miškais, tai tarpais teko labai lėtai važiuoti grynu ledu. Sekmadienį mieste Bydgošč susitikom su abiem Kšištofais, pakrovėm KTM‘ą ir lekiam toliau. Pirmadienį dar turiu porą susitikimų Lenkijoje verslo reikalais. Vėliau Vokietija, Prancūzija, Šveicariją aplenkiu dėl galimų problemų muitinėje. Artėjant prie Ispanijos, stebino labai šaltas oras ir galybė sniego aplinkui. Nevažiavo traukiniai, žmonės be elektros, totali anomalija.


Už Barselonos sniegas dingo, pasirodė vaismedžiai, apelsinmedžiai, citrinmedžiai pilni vaisių.


Vienas linksmesnių įvykių atsitiko, kai važiuodami keliu, kuris ėjo tarp apelsinų plantacijų, pamatėme žmones skinančius apelsinus. Mums šis vaizdas buvo gana egzotiškas, nes niekada nebuvom to matę. Sustojome ir paprašėme poros kg. nusipirkti. Šiaip ispanai labai retai kalba kokia kita kalba kaip jų gimtoji. Supratę ko norim, jie išsigandusiais veidais, kodėl nežinau, davė veltui ir matėsi tik viena, jie norėjo, kad kuo greičiau paliktumėm juos ramybėje, mes taip ir padarėme. Atvykome dviem dienom anksčiau iki registracijos. Buvo puiki proga išbandyti motociklą ir kiek pasitreniruoti. Išvažiavau į kalnus kur akys mato, nes vietovių tai nepažįstu. Pavyko rasti labai jau enduringą kelią, kuris vis kilo į viršų. Po lietaus kai kur buvo kiek užgriuvęs, bet labai intrigavo kur jis baigiasi. Tai kai jis pasibaigė GPS rodė 1200m. aukštį, vaizdas tikrai įspūdingas, apačioje matėsi Viduržemio jūra. Važiavau aš aišku labai atsargiai, bet kai kur leidžiantis serpantinais užimdavo kvapą. Motociklas veikė puikiai, apšilimas pavyko. Gerai teko paplušėti, kol vėl viską sukroviau ir galiausiai dviese su Jolanta įstūmėm sunkųjį Kšištofo KTM‘ą.
Sekmadienį ryte susitiko visa mūsų komanda: italas Stefano, Kšištofas, Myša, Magda, Jolanta ir aš.
Kairėje Myška laiko Kšistofo KTM‘ą viduryje Stefano, ant žemės sėdi Kšištofas, dešinėje Magda. Mano motociklas kol kas su pereitų metų numeriais.


Pirma diena tikrai labai jau varginanti, jinai mažai kuo skyrėsi nuo aprašytos praėjusiais metais, popieriai, legendos, tech. komisija, iškrovimai, pakrovimai ir t.t.



Šis monstras turėjo nerealią garso aparatūrą


Šioje nuotraukoje Ralio savininkas ir vadas Reineris(iš dešinės)


Viską baigėme tik antrą valandą nakties kelte. Labiausiai vargina milžiniškos eilės, kaip ne kaip žmonių iš viso apie 300.

2010

1 diena

Išaušo kovo 15 dienos rytas, pro kelto langus jau matosi Maroko pakrantė, Nadoro miestas. Leidžiamės į automobilių skyrių ir laukiame kol mus išleis. Krante jau mūsų laukia visa chėbrytė. Iškraustom autobusiuką, išvarom žirgus ir dedamės šarvus, kuom ne riteriai.
Nuotraukoje iš uosto vykstu į startą


Startas toje pačioje vietoje kaip ir praėjusiais metais.


Stefano su labai rūškanu veidu, priėjęs pamačiau, kad jo motociklui nulūžo atramos kojelė. Nuotykiai prasideda, konstatuoju, bet Stefano nepralinksmėja, jo KTM‘as kartais labai užsiožiuoja ir nesiveda starterio pagalba, tad be atraminės kojelės jis nelabai gali naudoti kick‘ą.
Nuotraukoje Stefano ir Kszysztof Matela


Praėjusiais metais pabandęs trialinę profų trasą su 200 kg.sveriančiu motociklu, šiemet įsirašiau į mėgėjų klasę. Po pirmos dienos, kurioje greičio ruožas visoms klasėms tas pats, pagal taisykles kitą dieną galima pakeisti klasę, negaunant baudų už nepaimto kanjono slaptus punktus. Ralio savininkas ir organizatorius Reineris man užsiminė, kad šiemet surado dar įdomesnių ir sudėtingų kanjonų, ypatingai antros dienos maršrute. Pravažiuoti tuos kanjonus su raliniu motociklu lyg ir yra įmanoma, bet tai nėra važiavimas, na, o jei padarai navigacinę klaidą, tai gali tiesiog užsitampyti negyvai bekilnodamas 200 kg. svorį. Užsišokt ant kokio sauso krioklio ar akmeninio skardžio, kur nei pirmyn nei atgal, galima labai greitai. Taigi, turiu apsispręsti kokią klasę pasirenku pasibaigus pirmai dienai. Šito manęs klausia ir Stefanas su Kšyštofu. Nusprendžiu taip, po pirmos dienos greičio ruožo žiūrėsiu kaip gaunasi ir darysiu sprendimą, be to nelabai galiu kvailioti su ekstremaliais enduro ruožais, kai nutrūkęs mano kojos kryžminis raištis buvo pakeistas tik lapkričio 2 dieną, tai yra prieš gerus 4 mėn. Raktikaulis ne vietoje, tikras klipata, be to, neturiu partnerio, su kuriuo galima bandyti įveikti šias trasas vienas kitam padedant.
Išvažiuojam. Maroke po praėjusiais metais ir anksčiau matytų vaizdų, galiu pasakyti, kad miestuose važiuoti yra gal net pavojingiau nei lėkti greičio ruože, todėl važiuoju neskubėdamas ir labai susikaupęs, Kšyštofas nulekia į priekį, paskui jį ir Stefano, emocijoms nepasiduodu. Nuvažiavus kokia 15-20 km už miesto sukam į Maroko keliukus be asfalto.
Nuotraukoje dar visi švarūs, paliekam asfaltą.


Nuotaika puiki, matosi neseniai paliję, tad nedulka, motociklas gražiai murkia. Profai nusuka į kairę, mintyse palinkiu jiems sėkmės, daugelis pamatys ko nematę ir tikrai pagalvos čia ralis ar koks Erzbergas. Ant kelio kažkas sugebėjo pamesti galinį baką, kuris voliojosi viduryje tarp provėžų. Nusileidus į slėnį su Stefanu sustojom palaukti Kšištofo, jis atvažiavo ir nebeišlenda iš už krūmo. Prieinam, užgeso,sako ir nebesiveda, dar kartą patvirtinu, kad nuotykiai iš tiesų prasideda, tik kažkaip labai greit. Šiaip KTM‘muose išvis nesigaudau, bet apžiūrėjęs žarneles, kurios užmautos ant kuro bakų kamščių pamačiau, kad ji buvo per stipriai pritempta triktraku prie radiatoriaus rėmo, bake susidarė vakuumas. Birbiam toliau. Šiandien reikia pravažiuoti kažkur 400 km. iki miesto Missor, kuriame nakvojame. Pagaliau atvykstame prie greičio ruožo. Atsižymėjus laiką greičio kortoje, kurias turi kiekvienas dalyvis, turėsime iš karto startuoti. Atžymėtas laikas ir yra greičio ruožo starto laikas. Kortelių paduoti neskubame, nes į laiko normą pilnai telpame. Prie mūsų dar yra prisijungęs vokietukas, kuris čia pirmą kartą ir yra visai vienas, tad jį suprasti nesunku. Startuojam, Kšyštofas lekia pirmas. Žvyrkelis iš pradžių buvo labai neprastas, tad su raliniu KTM‘690 tikrai galima pasireikšti. Mane kiek sudirgino jo keliamos dulkės, todėl po pirmo posūkio jau čirškinu pirmas. Ruožas neilgas, apie 40-50 km., bet reikalaujantis labai didelio dėmesio navigacijai. Viskas veikia puikiai, kursas aiškiai matosi GPS, legenda prasisuka kaip laikrodis. Galvoje dedasi maždaug tokie dalykai, vos ne garsu beri žodžius - 1,2 km posūkis į kairę, kursas 120, prasuki legendą, tiesiai 700m iki kanjono, kursas 70, prasuki legendą, 1,8 km pavojus griovys, posūkis į dešinę ir t.t ir panašiai, laikas nuo laiko dar reikia atkoreguoti tripmasterį na, o tarpuose tarp posūkių atsukti rankeną. Tokį rožančių mintyse teks kalbėti dar septynias dienas, tai neatsiejama ir labai svarbi ralio dalis.


Didelis pavojus yra pasiklysti, bet dar didesnis užsižiūrėti per ilgai į legendą, be to tai yra ir viena iš psichologinio nuovargio priežasčių, turi stebėti tris-keturis parametrus skirtinguose prietaisuose ir dar matyti kur važiuoti. Šiemet didelį dėmesį skyriau legendos studijoms iš vakaro, tai tikrai duoda naudos, atsižymi pavojingas ir svarbias vietas spalvotų flomasterių pagalba. Per visą ralį turėjau du labai pavojingus atvejus, kurie galėjo pasibaigti labai liūdnai ar net tragiškai, vienas iš jų atsitiko šiame pirmame greičio ruože. Nuvažiavus maždaug 10-12 km. pagal legendą turėjau kirsti sausą upę per kurią ėjo kelias. Juo važiavo kažkoks matyt anksčiau pasiklydęs dalyvis. Kelyje buvo kaip kokia pralaida apipilta žvyru, jis lengvai sukosi į dešinę, nusprendžiau jį ten aplenkti. Kelias, jei tai galima pavadinti keliu, apie trijų metrų pločio, važiavau gana greitai ir tai šį kartą buvo gerai. Vos tik su juo susilyginau lenkiant iš kairės, mano kelias dingo, iš šono kolega kurį lenkiu, o tiesiai prieš nosį atsivėrė kokių 3 metrų pločio ir 1,5-2 metrų gylio griovys su stačiais ir aštriais sauso molio kraštais. Neliko nieko kito kaip tik gazas dugnas ir Honda pakilo į orą. Nežinau ką pagalvojo tas, kurį lenkiau, bet viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjau išsigąsti, kiek vėliau pajutau, kad pulsas muša į pakaušį. Jei būčiau netyčia sugalvojęs paspausti stabdžius... na, bet apie ką aš čia, viskas OK, svarbiausia, kad galinis ratas nekabino skardžio krašto. Po lietaus Maroke atsiranda labai daug išplautų vietų, kurių paprasčiausiai nebuvo tada, kai legenda buvo sudaroma, todėl pavojus tyko faktiškai visur, kur ribotas matomumas. Vėliau vienu momentu mane aplenkė Stefano, bet labai greit sustojo ir mačiau, kad užsižiūrėjo į legendą. Tiesa, mane pavijo vienas italas, važiuojantis ir labai rimtai važiuojantis už Italijos enduro rinktinės komandą, jei neklystu pereitais metais jis buvo antras profų klasėje . Kaip sakė Stefano, jo strategija, lengvas motociklas. Įsikimbu iš paskos ir jam nepavyksta manęs atsikratyti iki pat išdžiūvusios upės kanjone, kuri yra greičio ruožo vinis. Ten kaip tik ir slaptas punktas, kuriame greitai atsižymiu greičio kortą ir minu toliau. Prasideda darbas, šia vingiuotos upės vaga teko važiuot gal kokius 7-8 km, vienas ruožas legendoje buvo 5 km, tai yra 5 km važiuoji tik šia vaga, visą dėmesį galima sutelkti vairavimui gana ilgam laikui. Manau būtent šiame greičio ruožo etape pavyko atsiplėšti, reljefas - žvyras ir akmenys, tarpais arbūzų dydžio, aišku norint gali susirast ir keliskart didesnių. Labai gerai dirba motociklo RG3 pakaba, keliskart pasikračiau kaip reikiant, bet nė karto negriuvau, pagavau taip sakant ritmą, enduro polką. Priekyje pamatau filmuotojus, legendoje pažymėtas posūkis į kairę ir prierašas - palikti kanjoną. Jei matai filmuotojus, gero nelauk, jiems reikia vaizdų ir jie žino, kur stovėti. Pastebiu, kad norint išvažiuoti, reikia įveikti beveik statų akmeninį kokio metro aukščio upės kraštą. Net nestabtelėjau, gerai atsimečiau į dešinę ir statmenai pakilau, vaizdų šį kartą nedaviau, bet kiek žinau daug kas davė toje vietoje ir prarado laiko. Važiuoju toliau, mintyse padėkoju Pabaltijo enduro čempionatui, kuriame dalyvauju, ten tikrai galima tobulėti. Vėl malda - tiesiai 700m., bendras 15,8, kursas 310, posūkis į dešinę, 300m.,bendras 16,1, kursas 90.... Greičio ruožo pabaigoje pavijau gal 5 automobilius važiuojančius vienas paskui kitą. Aplenkt be galo sunku, dulkės ir akmenys, kol juos visus aplenkiau manau praradau kokias 2 min. savo laiko. Automobiliams tikrai sudėtinga trasa, jie negali labai greitai važiuoti. Taigi greičio ruožą baigiau laimingai ir be klaidų, už 5 min. atvažiuoja Stefano, dar už penkių Kšyštofas, o vokietuko nebesulaukiam, jis dingo, sakė pasiklydo ir prarado daug laiko. Šis ruožas buvo bendras tiek profams, tiek mėgėjams, tad kai vėliau palyginau laikus, tarp profų užėmiau kažkur 25 vietą iš 150 dalyvių.
Vakaras, ruošiamės rytojui, kai atėjau po vakarienės sužinau, kad Stefano tęsiasi tech. problemų maratonas, jam trumpam buvo užsidegęs motociklas, Magda vaikšto su gesintuvu iš autobusiuko, va kur reikia operatoriams stovėt. Pasirodo neteisingai įgrūdo GPS štekerį, gavosi trumpas jungimas, saugikliai kažkodėl nesuveikė, akumuliatoriuje matosi skylė, laidai visi nukepė. Myška dar motociklo kojelę turi suremontuoti. Einam su Jolanta miegoti į palapinę, taip sakant, kad pajausti teisingą ralio dvasią.


Vienam dideliam šalaše jau miega koks trisdešimt nuvargusių vyrukų. Viens du ir užmiegu..