Tuareg ralis 2010
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
na kaip asmanau - tiek atsmaugus - man itariu butu pofig visi rasineliai ir kitkas. Man rupetu - numest skudurus lauk, palyst po kazkokiu tai dusu, suest drakono kotleta ar kazka panasaus, mastyt apie moca ir rytdiena. Turbut konspektavimas ispudziu butu paskutinej vietoj..
Tiesa sakant, neisivazduoju saves tai darant. Ir nieko kito neisivaizduoju. Ir Traxo neisivaizduoju. Todel jis irgi nesuvokia. Todel ir as nesuvokiu. Negi lieka tik skaisti Ginto atmintis, kuri gali sutalpint tiek atminimu?
Tiesa sakant, neisivazduoju saves tai darant. Ir nieko kito neisivaizduoju. Ir Traxo neisivaizduoju. Todel jis irgi nesuvokia. Todel ir as nesuvokiu. Negi lieka tik skaisti Ginto atmintis, kuri gali sutalpint tiek atminimu?
Dzūkų tankai nerūdija!
o gal reik jo paprasciausiai paklaust?Dzuku_Briedzis wrote:na kaip asmanau - tiek atsmaugus - man itariu butu pofig visi rasineliai ir kitkas. Man rupetu - numest skudurus lauk, palyst po kazkokiu tai dusu, suest drakono kotleta ar kazka panasaus, mastyt apie moca ir rytdiena. Turbut konspektavimas ispudziu butu paskutinej vietoj..
Tiesa sakant, neisivazduoju saves tai darant. Ir nieko kito neisivaizduoju. Ir Traxo neisivaizduoju. Todel jis irgi nesuvokia. Todel ir as nesuvokiu. Negi lieka tik skaisti Ginto atmintis, kuri gali sutalpint tiek atminimu?
Добро пожаловать нахуй
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
Paklausiau. Atsakymas
Šiaip kai parvažiuodavau, mintyse prasukdavau įdomiausas vietas kaip kokią legendą ir tai išlieka. Be to ir rašau tik įdomiausias vietas apie kurias puikiai viską atsimenu. Šiaip atmintį turiu gana keistą, net dabar maišau žiemos mėnesių pavadinimus, blogai pamenu kai kuriuos gimtadienius artimų žmonių, bet kai pradedu pasakoti eilės tvarka viskas plaukia preiš akis kaip filmas, karts pamenu net koks kursas buvo tam tikroje vietoje, kvapus, garsus ir mintis yra tik viena sąlyga, negaliu prisiminti gabalais, turiu dieną pradėti iš eilės ir tada važiuoju kaip pagal legendą. Nežinau, bet gal ištiesų legendos studijavimas iš vakaro užprogramuoja ilgam. Ketvirtą dieną išsiūsiu jau iš kelionės kitą savaitę.Iki linkėjimai visems radijo kalusytojams
) ir dėkoju už linksmus komentarus
Šiaip kai parvažiuodavau, mintyse prasukdavau įdomiausas vietas kaip kokią legendą ir tai išlieka. Be to ir rašau tik įdomiausias vietas apie kurias puikiai viską atsimenu. Šiaip atmintį turiu gana keistą, net dabar maišau žiemos mėnesių pavadinimus, blogai pamenu kai kuriuos gimtadienius artimų žmonių, bet kai pradedu pasakoti eilės tvarka viskas plaukia preiš akis kaip filmas, karts pamenu net koks kursas buvo tam tikroje vietoje, kvapus, garsus ir mintis yra tik viena sąlyga, negaliu prisiminti gabalais, turiu dieną pradėti iš eilės ir tada važiuoju kaip pagal legendą. Nežinau, bet gal ištiesų legendos studijavimas iš vakaro užprogramuoja ilgam. Ketvirtą dieną išsiūsiu jau iš kelionės kitą savaitę.Iki linkėjimai visems radijo kalusytojams
) ir dėkoju už linksmus komentarus Dzūkų tankai nerūdija!
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
2010
4 diena
Rytas prasideda nuo to, kad turiu sutaikyti Kšištofą su Stefano, nesismulkinsiu dabar kas ten nutiko, galų gale ten nebuvau, bet jie vakare apsipyko. Tuo momentu, beje, Magda man darė nugaros ir pėdų masažą, turėjo pasiėmusi visokių specialių kvapnių aliejų, kuriuos pati gaminasi. Kaip minėjau anksčiau, Magdušia yra profesionali masažuotoja ir dabar pradedu suprasti, kodėl Dakare masažistai ten minko daugelį sportininkų, tai tikrai veikia. Masažas buvo atliekamas prižiūrint žmonai. Magdai labai nepatinka kai juokaujama masažo tema, aš ir nejuokauju, nes ji teisi, tikras ir profesionalus masažas yra rimtas dalykas. Miegojau kaip užmuštas. Taigi, žmonės į ralį važiuoja įvairūs ir skirtingi, tuo pačiu metu ir panašūs. Retas kuris neturi lyderio savybių, ar nekelia sau tikslų gyvenime , todėl ne paslaptis, kad tam tikrais momentais šie, čia esamų žmonių kai kurių savybių pranašumai ir panašumai turi ir neigiamo atspalvio. Pasaulėžiūra ar pasaulėjauta irgi gali nesutapti, o kur dar kultūriniai ir kiti skirtumai. Visus jungia tai, kad mes negalim gyventi be motociklų. Taigi, Stefano yra italas ir nors iš šiaurės Italijos, yra tikras italas, šaunus vyrukas. Turi karininko laipsnį, karate juodą diržą, sklando kaitu, šokinėja su parašiutu, nardo… Jis iš prigimties yra kovotojas, tą jis ir pats pripažista, jo naudojamų žodžių arsenalas tai tik patvirtina. Pavyzdžiui kai jis važiavo pas mane atsiimti motociklo po ralio, Klaipėdoje policija jam užblokavo mašinos ratus. Gaunu žinutę..aš dabar kovoju su policija. Juokais parašiau, kad geriau nekovok, tik bėk, bėk, jis atrašė, kad negali, nes ratai užblokuoti. Ir suprask žmogau, rimtai čia ar ne. Aišku tokios žmogaus savybės bet kokiose varžybose yra visai teigiamas faktorius, jis strateguoja, užsiveda, kryptingai siekia tikslo, ruošiasi, yra ištvermingas psichologiškai ir fiziškai ir t.t Mano nuomone bėda tik ta, kad kasdieniam gyvenime irgi gyveni kaip kare ir jei nėra priešų, tada juos tenka susirasti arba susikurti ir aišku kažkas turi būtinai nugalėti.
Kšištofas yra labai geras ir paslaugus žmogus iš prigimties, su kuriuo mes labai puikiai sutariam, bet yra miesto ir civilizacijos vaikis, ką ir pats pripažista. Besiruošiant raliui ir derinant ralio niuansus jis preciziškai surašė visų reikalingų daiktų sarašą bei kas už ką yra atsakingas. Kaip manot kam buvo skirta daugiausia dėmesio viską derinant, ogi kas nupirks šaldytuvą, grilį, dešreles bei tosterį. Man atvirai pasakius tie daigtai gali išvis neegzistuoti, yra nereikalingas bagažas, nes galiu miegoti kur papuola, valgyti kas paduota, arba labai ilgai iš viso būti nevalgęs ir nemiegojęs. Kšištofui ralis yra laisvalaikio praleidimo forma, jam labiau patinka ne pats ralis, bet galbūt ralio dvasia, ralisto imidžas, kas atsispindi ir jo vairavimo technikoje. Todėl nenuostabu, kad tai nelabai patinka Stefano, kuris lekia į mūšį su smėliu ir dykumom kaip bulterjeras. Nieko nuostabaus, kad tarp jų iškilo problemų. Paprašiau juos susitaikyti, jie vyriškai apsikabino ir paspaudė vienas kitam ranką, galų gale turim dar ilgai gyventi kartu.
Po vakarykštės kankynės kopose Kšištofas šiandien pateikia siurprizą ir atraportuoja, nevažiuosiu King stage. Kaip tarė, taip padarė. Tuareg ralis tuom yra tikrai labai gero formato ralis, nes tu gali nevažiuoti ir nebūsi pašalintas, tik aišku gausi labai labai daug baudų. Jeigu esi lengvai susižeidęs ar sugedęs tavo motociklas, gali per tą laiką susitvarkyti. Išbandau įvairias manipuliavimo technikas. Bandau gėdinti, sakau kartu plakėmės žalgirio mūšyje, kurio šiemet jubiliejinės metinės, o tu palieki vieną žemaitį ir bėgi? Pala pala, ar tik ne lenkai pabėgo tada iš mūšio lauko sakau? Čia jau Myška neatlaiko, bus tau lenkai pabėgo… gerai jau gerai, nepabėgo nusijuokiu. Tada gąsdinu, sakau čia kaip gimnastikoje, jei nukrenti nuo bomo, turi vėl iš karto lipti, nes kitaip užvaldys baimė ir daugiau tu nebegalėsi to padaryti, ar girdi, tu nebegalėsi važiuoti per kopas! Šis enduristinis libido tau dings visam gyvenimui, tapsi impotentu kai tik pamatysi kopas. Niekas nepadeda, Kšyštofas kaip kirviu nukerta.. nie.. ir žvilgčioja į grilį. Suprantu, kad nėra žemėje jėgos, kuri galėtų pakeisti Kšištofo nuomonę. Sėdėdamas ant motociklo iškeliu įsivaizduojamą kardą, pamojuoju ir vokiškai išrėkiu… nach Griunvald, kas reiškią į Žalgirį ir išlekiu į startą. Paskui tik susizgribau, aplink juk pilna vokiečių.
Startas, kaip ir pereitais metais, visi vienoje eilėje ir prie motociklų bėgama. Išvažiuoja automobiliai, profų kupeta ir pagaliau mes. Šiemet, strategiją turiu, svarbiausia, važiuoti saugiai. Prieš startą jaučiuosi gana ramiai, bet bendras nuovargis kiek jaučiasi, vis tik vakarykščiai remontai nervus patampė.
Nuotraukoje startas
Mėgėjų klasė, tik du ratai, tikrai įkandamas riešutas. Šis etapas yra pats svarbiausias ralyje turint omenyje įtaką bendram rezultatui, nes visas jis yra greičio ruožas, todėl ir vadinamas King stage (Karališkas ruožas), 95% veiksmo vyksta Mersugos kopų masyve. Važiavimas per kopas parodo lenktynininko psichologines savybes, vairavimo technikos, navigavimo lygi bei pasiruošimą, todėl dienos rezultatai gali skirtis ne minutėmis, bet valandomis. Tai technikos ir žmogaus bendras darbas, nes apkrovos varikliui milžiniškos. Naviguoti irgi nėra paprasta, ir nors važiuoji vien tik per kopas, turi žiūrėt ne tik į GPS, bet ir į legendą. Priešingu atveju gali pradėti maltis kopų viršūnėse, kas yra labai efektinga, bet neefektyvu, o kilometrai tripmasteryje rodo vėjus, nes visi važiuoja skirtingai.
Nuotraukoje Mercugos kopų masyvas, kuris tęsiasi keliasdešimt kilometrų. Čia vyksta King stage.
Į pirmą slaptą punktą atlekiu pirmas, toliau už kelių kilometrų yra tarp kopų neplati, kiek akmenuota gal poros kilometrų ilgio lyguma. Ją pamenu iš pereitų metų, ten galima atsukt rankeną ir gerai atsiplėšti nuo tų, kurie važiuoja kopomis, ką aš ir padarau. Staiga pajaučiu, kad motociklas pradeda skraidyti į šonus…. Tik ne tai, tik ne tai, pagalvoju. Važiuojant negaliu žiūrėti į galinę padangą, nes tai daryti pavojinga. Sustoju. Taip, tai yra būtent tai, prakirtau padangą. Nedarysiu reklamos padangų brendams, bet galiu pasakyti, kad važiavau šiemet su mousais, tai yra naudojau bekamerinių padangų komplektą, o šiam ruožui užsidėjau piktesnes, skirtas smėliui, bet su kameromis padangas. Privalumas yra tas, kad gali reguliuoti slėgį, kas smėlyje yra gerai, trūkumas - padangą gali nuleisti. Taip ir atsitiko, o nuvažiuota gal tik 10 km. Važiuoju toliau, rankenos sukimą tenka pamiršt, motociklą nukreipiu tiesiai į smėlio jūrą. Turiu pasakyt, kad važiuoti nuleista padanga per kopas yra visai smagus dalykas, trukdo tik psichologinis diskomfortas, bet kada gali padangą prasukti ir tada jau viskas, todėl stengiuosi važiuoti labai tiksliai, nepergazuojant ir be abejo neskubant. Iki pirmo rato finišo dar kokia 60 km. Po kažkurio CP kertu vieną gana aukštą kopą ir besileidžiant pervažiuoju kažką labai didelio ir negyvo, tai gali būt tik kupranugaris, baigęs savo dienas. Motociklo variklio apsauga net subarška nuo kaulų, nosį užgula žiauri smarvė, faktiškai atsigaunu, nes kvapas veikia kaip amoniakas nualpus. Ir pataikyk tu man taip, gerai, kad neapsivožiau.
Kartais galima pataikyti ne tik ant kupranugarių gyvų ar ne, bet ir baisesnių dalykų.
Deja, ne taip toli nuvažiavus žnegtelėjau ant šono, nestipriai, bet baisiausia, kad pamatau siaubingą dalyką, GPS antena atitrūko nuo korpuso ir pasirodo užrašas, nėra palydovų signalo. Pereitais metais buvo pamenu kalėdų eglutės lemputės, o dabar pasipylė dovanos, ne veltui šiandien mano gimtadienis. Gerai, kad prieš tai įsidėmėjau kryptį pagal užduotą kursą ir tai mane išgelbėjo. Važiuoju, į prietaisus žiūrėti nebereikia, bijau pamesti vieną aukštą kopą horizonte, kuri yra krypties orientyras. Žvalgausi ir į šonus, gal pamatysiu kokį dalyvį, tai pakibsiu ant uodegos. Tai rimtesnis dalykas nei bandyti nusistatyti kursą su paprastu kompasu, kurį beje privalai turėti.. Pagaliau pamatau vieną kolegą, privažiuoju, trumpai šnektelim. Sakau esu gerai apmaltas, padanga, GPS, važiuosiu iš paskos. Bėda tik ta, kad jis iš profų klasės, gali nesutapti maršrutai. Laimei kontrolės punktas, kuris pažymėtas abiejų legendose ir koordinatės sutampa. Važiuotojas labai silpnas, šiaip paskui jį važiuoti vienas vargas, nes jis pasirenka pačią sunkiausią ir varginančią trajektoriją, važiuoja ten kur viskas permalta kitų motociklų, bereikalingai atakuoja kopas ir t.t. Neapsikentęs vėl privažiuoju, sakau važiuokim 50-100 metrų iš šono bus ir greičiau, ir lengviau. Pasiekiam kontrolės punktą, jau linksmiau. Pasižymiu greičio kortą ir..nelabai žinau kur važiuoti, profų maršrutas jau nesutampa. Liko paskutinis gabalas iki pirmo rato finišo. Vyrukui iš orgos sakau, kad GPS kaput ir būk mielas parodyk kryptį nors ranka, jis nusišypso, bet kursą parodo. Horizonte įsidėmiu kopų trikampį. Staiga pamatau Stefano, jis kažkaip sunkiai kovoja su viena kopa prie pat kontrolės punkto iš kitos pusės. Super, galėsiu iš paskos parvažiuoti. Sukryžiavęs rankas parodau į GPS, bei pamoju, kad privažiuotų. Jis kažką irgi parodo į savo prietaisus. Yra kiek laiko apžiūrėti savo motociklą, lyg ir viskas tvarkoje išskyrus padangą ir GPS. Pakeliu galvą, o mano mielas draugas jau nuskuodė ir kaip ne būtų keista, kiek kita kryptimi nei nurodė orga. Taip ir neprivažiavo prie manęs. Kiek pasimetu, kol skubiai užvedu motociklą, Stefano jau nebematau, o iš ankstesnės patirties žinau, kad vienam kitą kopose galima labai greitai pamesti iš akių. Nusprendžiu važiuoti ta kryptimi, kurią įsidėmėjau ir tai buvo teisingas sprendimas. Važiuoju ir jaučiu, iš variklio eina toks karštis, jog atrodo sėdi ne ant sėdynės, bet ant radiatoriaus žiemą, kai už lango -20. Momentais variklis netraukia ir gęsta. Tai jau buvo ženklai vėliau atsitikusios bėdos. Parsikapstau į pirmo rato finišą, klausiu ar buvo Stefano, atsakymas ne, ar buvo slovėnas, irgi ne, labai tikėtina, kad esu pirmas. Še kad nori, nuleista padanga, be GPS visai neblogai drąsinu save.
Nuotraukoje CP punktas baigus ratą į kurį reikia visada grįžti, bet kiekvieno rato maršrutas skirtingas.
Visa keturių žmonių komanda puola į darbą, kurią užturbinu šūksniais. Vieni pila vandenį,kurą, kiti neša ratą su mousais, Kšištofas skubiai užstato maršrutą savo GPS, kuris toks pat kaip ir mano. Myška keičia ratą, aš nusuku žvaigždę, kurią reikia užmontuoti ant kito rato, baigta. Pasirodo Stefano, jau ir man neatlaiko nervai, kokio velnio neprivažiavai klausiu? Nesupratau sako ką rodai, jo prietaisai irgi kvailiojo. Stefano pasiūlo suderinti sutartinius ženklus. Sutariam taip, jei parodom vienas kitam sukryžiuotas rankas, reiškia noriu paklaust ne kaip spageti reikia gamint, o reikalas labai rimtas ir reikia privažiuot. Galų gale juk jis italas, tai mes šiauriečiai, galim kalbėtis susikišę rankas į kišenes, o jie pastoviai diriguoja ore. Logikos yra, per ilgą evoliucijos laiką mums rankos šalo todėl kišam jas į kišenes, o Italijoje šilta, todėl reikia atsigaivinti mojuojant rankom. Tie mano keli pamosavimai italo akimis tikrai galėjo būti savaime suprantamas dalykas. Beje, turiu pastebėti, kad Stefano rankomis nemojuoja kaip tai daro kiti jo tautiečiai. Vėl pasižiūrėjęs į Kšištofą rikteliu nach Griunvald, visi šypsosi, raunu kaip bulius koridoje į antrą, paskutinį ratą.
Nuotraukoje paskutiniai patikrinimai Kšištofo GPS
Išlekiu į antrą ratą
Nusiteikęs esu karingai, bet neužmirštu apie strategiją ir saugumą. Užsičekinu slaptam punkte, jau matau privažiuojančius Stefano ir slovėną Andrej.........Lekiu toliau, nes jie mane persekioja. Nuvažiuoju keletą kilometrų, leidžiuosi nuo aukštos kopos kylu į kitą, nes iš krašto vaikštinėjo keli kupranugariai. Jaučiu, kad dingsta pagreitis, vos spėju apsisukti ir nesuprantu, kas pasidarė motociklui. Apačioje jungiu pavaras, ratai nesisuka, faktas, sudegė sankaba. Esu tokioje labai didelėje duobėje tarp kopų. Iš kairės viršuje sustoja Stefano, iš kitos pusės Andrej. Abu ženklais klausia ar viskas gerai, slovėnui parodau OK, o Stefano sukryžiuotas rankas. Šį kartą susikalbam, jis privažiuoja, sakau viskas, nuimk koordinates ir grįžęs pranešk mano chebrai, turiu atsarginį sankabos komplektą .Palinkiu jam sėkmės ir Stefano nuvažiuoja. Neaprašinėsiu koks jausmas, tik kažkaip galvoju, jog gimtadienis kažkoks visai nelinksmas. Nutariu nepasiduoti, gal viršuje bus ryšys. Lipu į kopą ir keistas dalykas, beveik neįmanoma įlipti, smėlis toks birus ir sausas, o su motociklu žiūrėk ir įvažiuoji. Tada kopiu kokia dvidešimt metrų dešiniau iš šono, ten ne toks status šlaitas . Va, pagaliau ir gimtadienio dovanos, yra ryšys! Skambinu Jolantai paaiškinu reikalą, siunčiu sms su koordinatėmis. Leidžiuosi žemyn, nuimu kuro baką, paruošiu savo hondą eilinei operacijai. Vėl lipu į viršų, ten pučia lengvas gaivus vėjelis. Atsigulu ant šono ir pasileidžiu į svajones, apačioje atsiveria nuostabi kopų panorama kiek tik akys užmato. Gaila, kad nėra smilgų, nuo vaikystės mėgstu įsikąsti smilgą tarp dantų ir svajoti. Keista, mano gimtadienis, o niekas nesveikina, vartau Kšištofo atsarginį telefoną. Maniškis, beje, nuskendo atrodo vakar ar užvakar jau nepamenu. Tai įvyko važiuojant per dykumą kur nėra nė lašo vandens. Paprasčiausiai nuo kratymosi prasitrynė gertuvė ir pusantro litro vandens užtvindė vandens nepraleidžiančią kuprinę. Ar ne anekdotas? Tiesa iš namų gavom žinią, kad užsikišo ledai upelyje ir pakilo vanduo. Gyvenam seno malūno vietoje ant Alanto upelio kranto, tad iškilo labai rimta grėsmė visam namui. Smėlis, karšta, o kažkur potvyniai, net ir kuprinėje..Mėgaujuosi vienatve ir tyla, tai jausmas, kuris man kartais labai patinka. Deja, mano svajonėm ir vienatvei ateina galas. Horizonte matosi pora judančių taškelių slenkančių mano kryptimi. Vėl jie iš smėlio išlindo, užuodžia jie ar ką. Pasirodo tai piemenys, kupranugariai buvo jų. Kalbėtis man visai nesinori, ne ta nuotaika, o jie įsitaiso šalia ir susėda. Išsitraukia riešo storio gigantišką driežą ir rodo gal noriu paimt. Matosi jog saugosi, kad neįkastų. Jo, betrūko, kad aš čia ne tik hondą, bet ir save dar užversčiau. Tada jie paleidžia jį ant smėlio ir driežas per sekundę panyra ir nejuda, tie kankintojai vėl jį išpeša. Vis kažkas vyksta. Įdomu ar čiukčiai irgi šiaurėje atsiranda iš niekur. Skambinu Myškai, išsipildo jo svajonė pasivažinėti per kopas, nes Kšištofas nevažiuoja. Jam prikrauna krūvą raktų, raketų, vandens, sankabos komplektą ir žmogus išvažiuoja. Spėju pasakyt, kad tik nevažiuotų per kopų smaigalius, o taikytų tarp jų. Laukiu. Laukimas ilgas, ir atvirai pasakius jaudinuosi ne mažiau nei Myška, jis niekada nėra važiavęs per kopas, bet važinėja Honda Afrika Twin namie, yra apie dviejų metrų ūgio tvirtai sudėtas vyras. Po kurio laiko išgirstu pažystamą garsą, tolumoje ant pačios aukščiausios kopos smaigalio pasirodo taškelis, dieve šventas, negi tai Myška, juda mano kryptimi. Tikrai, atpažįstu Kšištofo KTM, pagaliau ir jo šalmą. Jis irgi mane pamato, mojuoju rankom ir skuodžiu žemyn prie savo motociklo. Privažiuoja. Angele tu mano šaukiu, tikrai nusileidai iš aukštybių, negaliu patikėt. Myška kuriam laikui yra praradęs kalbos dovaną, jo rankos dreba lyg būtų pasigavęs parkinsono ligą. Pagaliau prakalba, sako galvojau, kad kažką tikrai moku su motociklu, bet pasirodo nė velnio, keturis kartus griuvau ir visiškai atsijungė nuo įtampos rankos iki alkūnių. Tu moki sakau, jei atvažiavai iki čia, tikrai moki. Kimbam į remontą, verčiam motociklą ant šono ir gana greit pakeičiam sankabos diskus, vienas buvo lūžęs. Jei nori važiuok iš paskos sakau, jis nusišypso ir padėkoja už pasiūlymą. Paspaudžiu ranką, padėkoju ir šutinu. Va čia tai mechanikas, va čia tai vyrukas, su tokiu į tikrus apkasus drąsiai galima šokt, pagalvoju.
Nuotraukoje mano angelas Myška..jis pasidėjo sparnus ir ilsisi atlikęs gerus darbus
Čia jis išskleidęs sparnus
O čia remontuoja vairą
Tripmasterio laikrodis rodo baisius dalykus, laiko limito užsičekinti sekančiame kontrolės punkte lieka labai mažai. Vėl virkdau savo mergaitę kaip koks sadistas ir greičio kortą paduodu likus šešioms minutėms iki laiko limito pabaigos.
Išvengiu dviejų valandų baudos, reiškia buvo verta nepasiduoti arba niekada neverta pasiduoti. Vyrukas iš Orgos kiek nustebęs, jiems Stefano buvo pranešęs, kad mano mocukui sudegė sankaba, klausia ar viskas tvarkoje, dar ir kaip tvarkoje, sakau ir spaudžiu toliau. Važiuoju dar ilgai ir galiausiai laimingai parvažiuoju iki finišo.
Nežinau ar dėl to, kad laimėjau dvi pirmas dienas iš eilės ar šiaip, tenka duoti interviu televizijai. Labai linksmas šnekintojas vardu Martinas, stipriai linksi galvą pritardamas kiekvienai frazei su tokia plačia šypsena, kad net pats pradedi šypsotis, dar kiek ir būčiau užlinksėjęs ir aš.
Magda su Myška labai norėtų nuvažiuoti į kopas nusifotografuoti, bet Myška atsisako rizikuoti važiuoti dviese ant vieno motociklo . Jausdamas norą jai atsidėkoti už masažą, pasisiūlau sėsti man už nugaros ant motociklo ir nuvežti į kopas. Po daugybės praleistų valandų kopose jaučiuosi prisivažinėjęs pakankamai, bet kažkokio totalinio nuovargio nejaučiu. Jinai apsišarvuoja gana rimta profesionalia foto technika ir sėda ant motociklo. Kšištofas žiūri į mane kaip į beprotį. Myška birbia su Kšyštofo KTM‘u. Važiuojam ten, kur nieks nevažinėjo į gana aukštas smėlio kopas. Jaučiu atsakomybę ir už Magdą, ir už fototechniką, bet neatsispiriu pagundai parodyti jai, kokį malonumą galimą patirti važiuojant per dideles kopas. Mano nuostabai XR‘as murkia be problemų lyg važiuočiau vienas, o Magdušia sėdi visiškai neįsitempus, dėl ko nejaučiu jokio diskomforto vairuojant. Yra toks važiavimo būdas, tarp kitko pats teisingausias, kai tu neatakuoji nė vienos kopos, nes dviese tai daryti būtų paprasčiausiai kvaila, o neprivažiavęs iki viršaus sklendi į šoną su nemažu pagreičiu, apačioje kerti kopų sankirtą ir vėl serfinguoji link kitos, arba važiuoji išilgai keteros. Tai gerai pakutena nervus, bet yra tiesiog neapsakomas jausmas, kurio nepatirsi jokiuose pasaulio atrakcionuose. Kai pagaliau sustojom, Magda užsimerkė ir pradėjo šokinėti mojuodama rankomis , klykti ir spiegti iš malonumo, kurį ką tik patyrė. Nežinau ar buvau kada matęs tokį nuoširdų žmagaus emocijų protrūkį. Jinai pripleškina nuotraukų, vykstam atgal. Beje turiu paminėti, kad didelę dalį nuotraukų, kurias matote, darė Magdalena Matelska.
Besibaigiant kopoms vis tik užsiraunu ant minos, plaukiančio smėlio. Greitis nedidelis, priekinis ratas panyra ir motociklas kaip sulėtintam filme pakyla stačiai ant priekinio rato. Abu iškrentam kaip iš obels ir smagiai pasijuokiam. Tiesa, Magda pradžioje nenorėjo dėtis šalmo, bet tada aš nesutikau važiuoti, dabar buvo puikus įrodymas, kad jis visada reikalingas. Viską matė Myška, va kur buvo geri kadrai sako, deja kaip visada dažniausiai būna gyvenime, visa kas geriausia lieka tavo smegenų kietajame diske.
Nuotraukoje šnekam su Kšištofu, jo paslaugumas neįtikėtinas.
Jolanta irgi pasivažinėjo
Reikia skubėt atlikt darbus
Nes laukia Kšištofo firminės dešrelės ir labai kukli gimtadienio šventė
4 diena
Rytas prasideda nuo to, kad turiu sutaikyti Kšištofą su Stefano, nesismulkinsiu dabar kas ten nutiko, galų gale ten nebuvau, bet jie vakare apsipyko. Tuo momentu, beje, Magda man darė nugaros ir pėdų masažą, turėjo pasiėmusi visokių specialių kvapnių aliejų, kuriuos pati gaminasi. Kaip minėjau anksčiau, Magdušia yra profesionali masažuotoja ir dabar pradedu suprasti, kodėl Dakare masažistai ten minko daugelį sportininkų, tai tikrai veikia. Masažas buvo atliekamas prižiūrint žmonai. Magdai labai nepatinka kai juokaujama masažo tema, aš ir nejuokauju, nes ji teisi, tikras ir profesionalus masažas yra rimtas dalykas. Miegojau kaip užmuštas. Taigi, žmonės į ralį važiuoja įvairūs ir skirtingi, tuo pačiu metu ir panašūs. Retas kuris neturi lyderio savybių, ar nekelia sau tikslų gyvenime , todėl ne paslaptis, kad tam tikrais momentais šie, čia esamų žmonių kai kurių savybių pranašumai ir panašumai turi ir neigiamo atspalvio. Pasaulėžiūra ar pasaulėjauta irgi gali nesutapti, o kur dar kultūriniai ir kiti skirtumai. Visus jungia tai, kad mes negalim gyventi be motociklų. Taigi, Stefano yra italas ir nors iš šiaurės Italijos, yra tikras italas, šaunus vyrukas. Turi karininko laipsnį, karate juodą diržą, sklando kaitu, šokinėja su parašiutu, nardo… Jis iš prigimties yra kovotojas, tą jis ir pats pripažista, jo naudojamų žodžių arsenalas tai tik patvirtina. Pavyzdžiui kai jis važiavo pas mane atsiimti motociklo po ralio, Klaipėdoje policija jam užblokavo mašinos ratus. Gaunu žinutę..aš dabar kovoju su policija. Juokais parašiau, kad geriau nekovok, tik bėk, bėk, jis atrašė, kad negali, nes ratai užblokuoti. Ir suprask žmogau, rimtai čia ar ne. Aišku tokios žmogaus savybės bet kokiose varžybose yra visai teigiamas faktorius, jis strateguoja, užsiveda, kryptingai siekia tikslo, ruošiasi, yra ištvermingas psichologiškai ir fiziškai ir t.t Mano nuomone bėda tik ta, kad kasdieniam gyvenime irgi gyveni kaip kare ir jei nėra priešų, tada juos tenka susirasti arba susikurti ir aišku kažkas turi būtinai nugalėti.
Kšištofas yra labai geras ir paslaugus žmogus iš prigimties, su kuriuo mes labai puikiai sutariam, bet yra miesto ir civilizacijos vaikis, ką ir pats pripažista. Besiruošiant raliui ir derinant ralio niuansus jis preciziškai surašė visų reikalingų daiktų sarašą bei kas už ką yra atsakingas. Kaip manot kam buvo skirta daugiausia dėmesio viską derinant, ogi kas nupirks šaldytuvą, grilį, dešreles bei tosterį. Man atvirai pasakius tie daigtai gali išvis neegzistuoti, yra nereikalingas bagažas, nes galiu miegoti kur papuola, valgyti kas paduota, arba labai ilgai iš viso būti nevalgęs ir nemiegojęs. Kšištofui ralis yra laisvalaikio praleidimo forma, jam labiau patinka ne pats ralis, bet galbūt ralio dvasia, ralisto imidžas, kas atsispindi ir jo vairavimo technikoje. Todėl nenuostabu, kad tai nelabai patinka Stefano, kuris lekia į mūšį su smėliu ir dykumom kaip bulterjeras. Nieko nuostabaus, kad tarp jų iškilo problemų. Paprašiau juos susitaikyti, jie vyriškai apsikabino ir paspaudė vienas kitam ranką, galų gale turim dar ilgai gyventi kartu.
Po vakarykštės kankynės kopose Kšištofas šiandien pateikia siurprizą ir atraportuoja, nevažiuosiu King stage. Kaip tarė, taip padarė. Tuareg ralis tuom yra tikrai labai gero formato ralis, nes tu gali nevažiuoti ir nebūsi pašalintas, tik aišku gausi labai labai daug baudų. Jeigu esi lengvai susižeidęs ar sugedęs tavo motociklas, gali per tą laiką susitvarkyti. Išbandau įvairias manipuliavimo technikas. Bandau gėdinti, sakau kartu plakėmės žalgirio mūšyje, kurio šiemet jubiliejinės metinės, o tu palieki vieną žemaitį ir bėgi? Pala pala, ar tik ne lenkai pabėgo tada iš mūšio lauko sakau? Čia jau Myška neatlaiko, bus tau lenkai pabėgo… gerai jau gerai, nepabėgo nusijuokiu. Tada gąsdinu, sakau čia kaip gimnastikoje, jei nukrenti nuo bomo, turi vėl iš karto lipti, nes kitaip užvaldys baimė ir daugiau tu nebegalėsi to padaryti, ar girdi, tu nebegalėsi važiuoti per kopas! Šis enduristinis libido tau dings visam gyvenimui, tapsi impotentu kai tik pamatysi kopas. Niekas nepadeda, Kšyštofas kaip kirviu nukerta.. nie.. ir žvilgčioja į grilį. Suprantu, kad nėra žemėje jėgos, kuri galėtų pakeisti Kšištofo nuomonę. Sėdėdamas ant motociklo iškeliu įsivaizduojamą kardą, pamojuoju ir vokiškai išrėkiu… nach Griunvald, kas reiškią į Žalgirį ir išlekiu į startą. Paskui tik susizgribau, aplink juk pilna vokiečių.
Startas, kaip ir pereitais metais, visi vienoje eilėje ir prie motociklų bėgama. Išvažiuoja automobiliai, profų kupeta ir pagaliau mes. Šiemet, strategiją turiu, svarbiausia, važiuoti saugiai. Prieš startą jaučiuosi gana ramiai, bet bendras nuovargis kiek jaučiasi, vis tik vakarykščiai remontai nervus patampė.
Nuotraukoje startas
Mėgėjų klasė, tik du ratai, tikrai įkandamas riešutas. Šis etapas yra pats svarbiausias ralyje turint omenyje įtaką bendram rezultatui, nes visas jis yra greičio ruožas, todėl ir vadinamas King stage (Karališkas ruožas), 95% veiksmo vyksta Mersugos kopų masyve. Važiavimas per kopas parodo lenktynininko psichologines savybes, vairavimo technikos, navigavimo lygi bei pasiruošimą, todėl dienos rezultatai gali skirtis ne minutėmis, bet valandomis. Tai technikos ir žmogaus bendras darbas, nes apkrovos varikliui milžiniškos. Naviguoti irgi nėra paprasta, ir nors važiuoji vien tik per kopas, turi žiūrėt ne tik į GPS, bet ir į legendą. Priešingu atveju gali pradėti maltis kopų viršūnėse, kas yra labai efektinga, bet neefektyvu, o kilometrai tripmasteryje rodo vėjus, nes visi važiuoja skirtingai.
Nuotraukoje Mercugos kopų masyvas, kuris tęsiasi keliasdešimt kilometrų. Čia vyksta King stage.
Į pirmą slaptą punktą atlekiu pirmas, toliau už kelių kilometrų yra tarp kopų neplati, kiek akmenuota gal poros kilometrų ilgio lyguma. Ją pamenu iš pereitų metų, ten galima atsukt rankeną ir gerai atsiplėšti nuo tų, kurie važiuoja kopomis, ką aš ir padarau. Staiga pajaučiu, kad motociklas pradeda skraidyti į šonus…. Tik ne tai, tik ne tai, pagalvoju. Važiuojant negaliu žiūrėti į galinę padangą, nes tai daryti pavojinga. Sustoju. Taip, tai yra būtent tai, prakirtau padangą. Nedarysiu reklamos padangų brendams, bet galiu pasakyti, kad važiavau šiemet su mousais, tai yra naudojau bekamerinių padangų komplektą, o šiam ruožui užsidėjau piktesnes, skirtas smėliui, bet su kameromis padangas. Privalumas yra tas, kad gali reguliuoti slėgį, kas smėlyje yra gerai, trūkumas - padangą gali nuleisti. Taip ir atsitiko, o nuvažiuota gal tik 10 km. Važiuoju toliau, rankenos sukimą tenka pamiršt, motociklą nukreipiu tiesiai į smėlio jūrą. Turiu pasakyt, kad važiuoti nuleista padanga per kopas yra visai smagus dalykas, trukdo tik psichologinis diskomfortas, bet kada gali padangą prasukti ir tada jau viskas, todėl stengiuosi važiuoti labai tiksliai, nepergazuojant ir be abejo neskubant. Iki pirmo rato finišo dar kokia 60 km. Po kažkurio CP kertu vieną gana aukštą kopą ir besileidžiant pervažiuoju kažką labai didelio ir negyvo, tai gali būt tik kupranugaris, baigęs savo dienas. Motociklo variklio apsauga net subarška nuo kaulų, nosį užgula žiauri smarvė, faktiškai atsigaunu, nes kvapas veikia kaip amoniakas nualpus. Ir pataikyk tu man taip, gerai, kad neapsivožiau.
Kartais galima pataikyti ne tik ant kupranugarių gyvų ar ne, bet ir baisesnių dalykų.
Deja, ne taip toli nuvažiavus žnegtelėjau ant šono, nestipriai, bet baisiausia, kad pamatau siaubingą dalyką, GPS antena atitrūko nuo korpuso ir pasirodo užrašas, nėra palydovų signalo. Pereitais metais buvo pamenu kalėdų eglutės lemputės, o dabar pasipylė dovanos, ne veltui šiandien mano gimtadienis. Gerai, kad prieš tai įsidėmėjau kryptį pagal užduotą kursą ir tai mane išgelbėjo. Važiuoju, į prietaisus žiūrėti nebereikia, bijau pamesti vieną aukštą kopą horizonte, kuri yra krypties orientyras. Žvalgausi ir į šonus, gal pamatysiu kokį dalyvį, tai pakibsiu ant uodegos. Tai rimtesnis dalykas nei bandyti nusistatyti kursą su paprastu kompasu, kurį beje privalai turėti.. Pagaliau pamatau vieną kolegą, privažiuoju, trumpai šnektelim. Sakau esu gerai apmaltas, padanga, GPS, važiuosiu iš paskos. Bėda tik ta, kad jis iš profų klasės, gali nesutapti maršrutai. Laimei kontrolės punktas, kuris pažymėtas abiejų legendose ir koordinatės sutampa. Važiuotojas labai silpnas, šiaip paskui jį važiuoti vienas vargas, nes jis pasirenka pačią sunkiausią ir varginančią trajektoriją, važiuoja ten kur viskas permalta kitų motociklų, bereikalingai atakuoja kopas ir t.t. Neapsikentęs vėl privažiuoju, sakau važiuokim 50-100 metrų iš šono bus ir greičiau, ir lengviau. Pasiekiam kontrolės punktą, jau linksmiau. Pasižymiu greičio kortą ir..nelabai žinau kur važiuoti, profų maršrutas jau nesutampa. Liko paskutinis gabalas iki pirmo rato finišo. Vyrukui iš orgos sakau, kad GPS kaput ir būk mielas parodyk kryptį nors ranka, jis nusišypso, bet kursą parodo. Horizonte įsidėmiu kopų trikampį. Staiga pamatau Stefano, jis kažkaip sunkiai kovoja su viena kopa prie pat kontrolės punkto iš kitos pusės. Super, galėsiu iš paskos parvažiuoti. Sukryžiavęs rankas parodau į GPS, bei pamoju, kad privažiuotų. Jis kažką irgi parodo į savo prietaisus. Yra kiek laiko apžiūrėti savo motociklą, lyg ir viskas tvarkoje išskyrus padangą ir GPS. Pakeliu galvą, o mano mielas draugas jau nuskuodė ir kaip ne būtų keista, kiek kita kryptimi nei nurodė orga. Taip ir neprivažiavo prie manęs. Kiek pasimetu, kol skubiai užvedu motociklą, Stefano jau nebematau, o iš ankstesnės patirties žinau, kad vienam kitą kopose galima labai greitai pamesti iš akių. Nusprendžiu važiuoti ta kryptimi, kurią įsidėmėjau ir tai buvo teisingas sprendimas. Važiuoju ir jaučiu, iš variklio eina toks karštis, jog atrodo sėdi ne ant sėdynės, bet ant radiatoriaus žiemą, kai už lango -20. Momentais variklis netraukia ir gęsta. Tai jau buvo ženklai vėliau atsitikusios bėdos. Parsikapstau į pirmo rato finišą, klausiu ar buvo Stefano, atsakymas ne, ar buvo slovėnas, irgi ne, labai tikėtina, kad esu pirmas. Še kad nori, nuleista padanga, be GPS visai neblogai drąsinu save.
Nuotraukoje CP punktas baigus ratą į kurį reikia visada grįžti, bet kiekvieno rato maršrutas skirtingas.
Visa keturių žmonių komanda puola į darbą, kurią užturbinu šūksniais. Vieni pila vandenį,kurą, kiti neša ratą su mousais, Kšištofas skubiai užstato maršrutą savo GPS, kuris toks pat kaip ir mano. Myška keičia ratą, aš nusuku žvaigždę, kurią reikia užmontuoti ant kito rato, baigta. Pasirodo Stefano, jau ir man neatlaiko nervai, kokio velnio neprivažiavai klausiu? Nesupratau sako ką rodai, jo prietaisai irgi kvailiojo. Stefano pasiūlo suderinti sutartinius ženklus. Sutariam taip, jei parodom vienas kitam sukryžiuotas rankas, reiškia noriu paklaust ne kaip spageti reikia gamint, o reikalas labai rimtas ir reikia privažiuot. Galų gale juk jis italas, tai mes šiauriečiai, galim kalbėtis susikišę rankas į kišenes, o jie pastoviai diriguoja ore. Logikos yra, per ilgą evoliucijos laiką mums rankos šalo todėl kišam jas į kišenes, o Italijoje šilta, todėl reikia atsigaivinti mojuojant rankom. Tie mano keli pamosavimai italo akimis tikrai galėjo būti savaime suprantamas dalykas. Beje, turiu pastebėti, kad Stefano rankomis nemojuoja kaip tai daro kiti jo tautiečiai. Vėl pasižiūrėjęs į Kšištofą rikteliu nach Griunvald, visi šypsosi, raunu kaip bulius koridoje į antrą, paskutinį ratą.
Nuotraukoje paskutiniai patikrinimai Kšištofo GPS
Išlekiu į antrą ratą
Nusiteikęs esu karingai, bet neužmirštu apie strategiją ir saugumą. Užsičekinu slaptam punkte, jau matau privažiuojančius Stefano ir slovėną Andrej.........Lekiu toliau, nes jie mane persekioja. Nuvažiuoju keletą kilometrų, leidžiuosi nuo aukštos kopos kylu į kitą, nes iš krašto vaikštinėjo keli kupranugariai. Jaučiu, kad dingsta pagreitis, vos spėju apsisukti ir nesuprantu, kas pasidarė motociklui. Apačioje jungiu pavaras, ratai nesisuka, faktas, sudegė sankaba. Esu tokioje labai didelėje duobėje tarp kopų. Iš kairės viršuje sustoja Stefano, iš kitos pusės Andrej. Abu ženklais klausia ar viskas gerai, slovėnui parodau OK, o Stefano sukryžiuotas rankas. Šį kartą susikalbam, jis privažiuoja, sakau viskas, nuimk koordinates ir grįžęs pranešk mano chebrai, turiu atsarginį sankabos komplektą .Palinkiu jam sėkmės ir Stefano nuvažiuoja. Neaprašinėsiu koks jausmas, tik kažkaip galvoju, jog gimtadienis kažkoks visai nelinksmas. Nutariu nepasiduoti, gal viršuje bus ryšys. Lipu į kopą ir keistas dalykas, beveik neįmanoma įlipti, smėlis toks birus ir sausas, o su motociklu žiūrėk ir įvažiuoji. Tada kopiu kokia dvidešimt metrų dešiniau iš šono, ten ne toks status šlaitas . Va, pagaliau ir gimtadienio dovanos, yra ryšys! Skambinu Jolantai paaiškinu reikalą, siunčiu sms su koordinatėmis. Leidžiuosi žemyn, nuimu kuro baką, paruošiu savo hondą eilinei operacijai. Vėl lipu į viršų, ten pučia lengvas gaivus vėjelis. Atsigulu ant šono ir pasileidžiu į svajones, apačioje atsiveria nuostabi kopų panorama kiek tik akys užmato. Gaila, kad nėra smilgų, nuo vaikystės mėgstu įsikąsti smilgą tarp dantų ir svajoti. Keista, mano gimtadienis, o niekas nesveikina, vartau Kšištofo atsarginį telefoną. Maniškis, beje, nuskendo atrodo vakar ar užvakar jau nepamenu. Tai įvyko važiuojant per dykumą kur nėra nė lašo vandens. Paprasčiausiai nuo kratymosi prasitrynė gertuvė ir pusantro litro vandens užtvindė vandens nepraleidžiančią kuprinę. Ar ne anekdotas? Tiesa iš namų gavom žinią, kad užsikišo ledai upelyje ir pakilo vanduo. Gyvenam seno malūno vietoje ant Alanto upelio kranto, tad iškilo labai rimta grėsmė visam namui. Smėlis, karšta, o kažkur potvyniai, net ir kuprinėje..Mėgaujuosi vienatve ir tyla, tai jausmas, kuris man kartais labai patinka. Deja, mano svajonėm ir vienatvei ateina galas. Horizonte matosi pora judančių taškelių slenkančių mano kryptimi. Vėl jie iš smėlio išlindo, užuodžia jie ar ką. Pasirodo tai piemenys, kupranugariai buvo jų. Kalbėtis man visai nesinori, ne ta nuotaika, o jie įsitaiso šalia ir susėda. Išsitraukia riešo storio gigantišką driežą ir rodo gal noriu paimt. Matosi jog saugosi, kad neįkastų. Jo, betrūko, kad aš čia ne tik hondą, bet ir save dar užversčiau. Tada jie paleidžia jį ant smėlio ir driežas per sekundę panyra ir nejuda, tie kankintojai vėl jį išpeša. Vis kažkas vyksta. Įdomu ar čiukčiai irgi šiaurėje atsiranda iš niekur. Skambinu Myškai, išsipildo jo svajonė pasivažinėti per kopas, nes Kšištofas nevažiuoja. Jam prikrauna krūvą raktų, raketų, vandens, sankabos komplektą ir žmogus išvažiuoja. Spėju pasakyt, kad tik nevažiuotų per kopų smaigalius, o taikytų tarp jų. Laukiu. Laukimas ilgas, ir atvirai pasakius jaudinuosi ne mažiau nei Myška, jis niekada nėra važiavęs per kopas, bet važinėja Honda Afrika Twin namie, yra apie dviejų metrų ūgio tvirtai sudėtas vyras. Po kurio laiko išgirstu pažystamą garsą, tolumoje ant pačios aukščiausios kopos smaigalio pasirodo taškelis, dieve šventas, negi tai Myška, juda mano kryptimi. Tikrai, atpažįstu Kšištofo KTM, pagaliau ir jo šalmą. Jis irgi mane pamato, mojuoju rankom ir skuodžiu žemyn prie savo motociklo. Privažiuoja. Angele tu mano šaukiu, tikrai nusileidai iš aukštybių, negaliu patikėt. Myška kuriam laikui yra praradęs kalbos dovaną, jo rankos dreba lyg būtų pasigavęs parkinsono ligą. Pagaliau prakalba, sako galvojau, kad kažką tikrai moku su motociklu, bet pasirodo nė velnio, keturis kartus griuvau ir visiškai atsijungė nuo įtampos rankos iki alkūnių. Tu moki sakau, jei atvažiavai iki čia, tikrai moki. Kimbam į remontą, verčiam motociklą ant šono ir gana greit pakeičiam sankabos diskus, vienas buvo lūžęs. Jei nori važiuok iš paskos sakau, jis nusišypso ir padėkoja už pasiūlymą. Paspaudžiu ranką, padėkoju ir šutinu. Va čia tai mechanikas, va čia tai vyrukas, su tokiu į tikrus apkasus drąsiai galima šokt, pagalvoju.
Nuotraukoje mano angelas Myška..jis pasidėjo sparnus ir ilsisi atlikęs gerus darbus
Čia jis išskleidęs sparnus
O čia remontuoja vairą
Tripmasterio laikrodis rodo baisius dalykus, laiko limito užsičekinti sekančiame kontrolės punkte lieka labai mažai. Vėl virkdau savo mergaitę kaip koks sadistas ir greičio kortą paduodu likus šešioms minutėms iki laiko limito pabaigos.
Išvengiu dviejų valandų baudos, reiškia buvo verta nepasiduoti arba niekada neverta pasiduoti. Vyrukas iš Orgos kiek nustebęs, jiems Stefano buvo pranešęs, kad mano mocukui sudegė sankaba, klausia ar viskas tvarkoje, dar ir kaip tvarkoje, sakau ir spaudžiu toliau. Važiuoju dar ilgai ir galiausiai laimingai parvažiuoju iki finišo.
Nežinau ar dėl to, kad laimėjau dvi pirmas dienas iš eilės ar šiaip, tenka duoti interviu televizijai. Labai linksmas šnekintojas vardu Martinas, stipriai linksi galvą pritardamas kiekvienai frazei su tokia plačia šypsena, kad net pats pradedi šypsotis, dar kiek ir būčiau užlinksėjęs ir aš.
Magda su Myška labai norėtų nuvažiuoti į kopas nusifotografuoti, bet Myška atsisako rizikuoti važiuoti dviese ant vieno motociklo . Jausdamas norą jai atsidėkoti už masažą, pasisiūlau sėsti man už nugaros ant motociklo ir nuvežti į kopas. Po daugybės praleistų valandų kopose jaučiuosi prisivažinėjęs pakankamai, bet kažkokio totalinio nuovargio nejaučiu. Jinai apsišarvuoja gana rimta profesionalia foto technika ir sėda ant motociklo. Kšištofas žiūri į mane kaip į beprotį. Myška birbia su Kšyštofo KTM‘u. Važiuojam ten, kur nieks nevažinėjo į gana aukštas smėlio kopas. Jaučiu atsakomybę ir už Magdą, ir už fototechniką, bet neatsispiriu pagundai parodyti jai, kokį malonumą galimą patirti važiuojant per dideles kopas. Mano nuostabai XR‘as murkia be problemų lyg važiuočiau vienas, o Magdušia sėdi visiškai neįsitempus, dėl ko nejaučiu jokio diskomforto vairuojant. Yra toks važiavimo būdas, tarp kitko pats teisingausias, kai tu neatakuoji nė vienos kopos, nes dviese tai daryti būtų paprasčiausiai kvaila, o neprivažiavęs iki viršaus sklendi į šoną su nemažu pagreičiu, apačioje kerti kopų sankirtą ir vėl serfinguoji link kitos, arba važiuoji išilgai keteros. Tai gerai pakutena nervus, bet yra tiesiog neapsakomas jausmas, kurio nepatirsi jokiuose pasaulio atrakcionuose. Kai pagaliau sustojom, Magda užsimerkė ir pradėjo šokinėti mojuodama rankomis , klykti ir spiegti iš malonumo, kurį ką tik patyrė. Nežinau ar buvau kada matęs tokį nuoširdų žmagaus emocijų protrūkį. Jinai pripleškina nuotraukų, vykstam atgal. Beje turiu paminėti, kad didelę dalį nuotraukų, kurias matote, darė Magdalena Matelska.
Besibaigiant kopoms vis tik užsiraunu ant minos, plaukiančio smėlio. Greitis nedidelis, priekinis ratas panyra ir motociklas kaip sulėtintam filme pakyla stačiai ant priekinio rato. Abu iškrentam kaip iš obels ir smagiai pasijuokiam. Tiesa, Magda pradžioje nenorėjo dėtis šalmo, bet tada aš nesutikau važiuoti, dabar buvo puikus įrodymas, kad jis visada reikalingas. Viską matė Myška, va kur buvo geri kadrai sako, deja kaip visada dažniausiai būna gyvenime, visa kas geriausia lieka tavo smegenų kietajame diske.
Nuotraukoje šnekam su Kšištofu, jo paslaugumas neįtikėtinas.
Jolanta irgi pasivažinėjo
Reikia skubėt atlikt darbus
Nes laukia Kšištofo firminės dešrelės ir labai kukli gimtadienio šventė
Dzūkų tankai nerūdija!
-
Dzuku_Briedzis
- Raudondvario karjero siaubas
- Posts: 5576
- Joined: 25 May 2009, 11:33
- Location: Garažas
- Contact:
-
mindaugasa vol.2
- Dievo treneris
- Posts: 13060
- Joined: 21 Jan 2008, 18:09
- Location: balsiai
- Contact:
